(„Patenkinkit mūsų reikalavimus, ir mes tuojau pareikalausime dvylikos kitų. Kuo daugiau reikalavimų jūs patenkinsit, tuo daugiau mes reikalausime“- Naujosios Kairės aktyvistas Džeris Rubinas / Jerry Rubin).
Š.m. rugsėjo 1 d. asociacija Lietuvos visuomenės taryba ir politinis judėjimas Visa Lietuva pareikalavo, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją nutrauktų neteisėtą veiką – stabdytų mokymą mokyklose pagal Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams prieštaraujančią mokslu nepagrįstą programą „Gyvenimo įgūdžių bendrąją programa“, mokant moksleivius lytinių santykių. Reikalavimą jau pasirašė per 6200 Lietuvos piliečių.
Pagrįstai manome, kad tokiu būdu įžūliai ir naudojant neteisėtą prievartą prieš vaikus įgyvendinama Lietuvos homoseksualizacija.
Apie šią grėsmę po 2013-07-27 d. „Lietuvos gėjų lygos“ (LGL) renginio Vilniuje „Baltic pride“ perspėjo signataras Zigmas Vaišvila 2023-08-05 spaudos konferencijoje Seime.
LGL vadovas Vladimiras Simonko viešai prisipažino, kad LGL veiklą finansuoja užsienio valstybės. Prokuratūra pripažino, kad LGL užsiima neteisėta veikla, tačiau atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Z. Vaišvilos prašymą argumentu, kad signataras nepateikė įrodymų, jog tai padaryta dideliu mastu.
2023 metais šis mastas iš esmės padidėjo, o visuomenė baigia susitaikyti su atvira patyčia iš jos ir teisės gyventi tradiciškai. Nuo 2010 m. „Baltic pride“ pirmojo renginio Lietuvoje mūsų visuomenė pratinama prie minties, kad bausti galima tik kitokią nuomonę apie tai turinčius asmenis.
2013 metais Lietuvos žiniasklaidoje dar vyko diskusijos apie pradedamą Lietuvos homoseksualizaciją, o 2013-07-27 d. Audronės Simanonaitytės straipsnyje „Homoseksualizacijos schema: ką turime žinoti?“ (https://alkas.lt/2013/07/27/a-simanonyte-homoseksualizacijos-schema-ka-turetume-zinoti/ ) buvo paaiškinta ir pagrįsta, kodėl ir kaip tai daroma JAV, kas sukūrė planą, kaip krikščionišką, tradicinių pažiūrų visuomenę pakeisti taip, kad jai homoseksualumo filosofija taptų priimtina.
Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas homoseksualumą vadino inversija – vienu iš nukrypimų pagal seksualinį objektą. Iki XX a. antrosios pusės medicinos mokslo išvada buvo, kad homoseksualumas – tai sutrikimas, priskiriamas lytiniams nukrypimams. Po politinio spaudimo 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija nutarė, kad tai nebėra liga, o 1990 m. PSO pašalino homoseksualumą iš Tarptautinio ligų klasifikatoriaus.
Stebėdami viešai save demonstruojančius gėjus ir lesbietes pagalvojame, kodėl jie taip keistai elgiasi, savo intymumus rodo viešai, kitus kaltina diskriminacija, o toleranciją kitiems bruka prievarta? A. Simanonaitytė mums pristatė amerikiečių neuropsichiatro Maršalo Kirko (Marshall Kirk) ir įtikinėjimo taktikų bei viešųjų ryšių politikos mokslininko Hanterio Medseno (Hunter Madsen) knygą „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“, vadinamą homoseksualizmo biblija, kurioje pateiktas nuoseklus planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę. Šią užduotį jiems pateikė 1988 m. vykusi JAV homoseksualų grupių „Karo konferencija“ Virginijoje.
Paplitusi AIDS visuomenės akyse buvo homoseksualų liga, kuri pradžioje ir vadinosi GRID (su gėjais susijusi liga), nes šie masiškai ja sirgo, o AIDS plinta ne tik lytinių santykių metu, bet ir per kraują, seiles ir pan. Masiškai sergantys homoseksualai tapo tiesiogine grėsme visuomenei. JAV visuomenę šokiravo 1978 m. Alano P. Belo ir Martino S. Vineburgo „Homoseksualumas: skirtumų tarp vyrų ir moterų studijoje“ („Homosexuality: A Study of Diversity among Men and Women“) paskelbti duomenys, kad apie 43% homoseksualų savo gyvenime turėjo per 500 sekso partnerių.
A. Simanonaitytė priminė ir amerikiečių žurnalisto Davido Kupeliano garsiąją studiją „The Marketing of Evil: How Radicals, Elitists and Pseudo-Experts Sell Us Corruption Disguised as Freedom“ („Blogio marketingas: kaip radikalai, elitistai ir pseudoekspertai parduoda mums korupciją kaip laisvę“), kurioje aprašyta, kaip po 1969 m. Niujorko „Stonewall“ bare įvykusių riaušių susikūręs „gėjų teisių“ judėjimas, atsiradus AIDS, patyrė nokautą. Nuo AIDS pradėjo mirti ir įžymybės: aktorius Rokas Hudsonas, ABC news pranešėjas Maksas Robinsonas, baleto superžvaigždė Rudolfas Nurijevas, roko žvaigždė Fredis Merkuris…
Knygos „Po puotos“ autoriai neslepia, kad jų tikslas buvo sukurti tokią taktiką, kuri padėtų nugalėti neigiamą visuomenės požiūrį į gėjus ir leistų jiems infiltruotis į visuomenę, ciniškai atvirai nurodė, kad AIDS jiems suteikė tokią galimybę, pateikiant save kaip aukas ir mažumą, nusipelniusią amerikiečių užuojautos ir rūpesčio, nes ši liga žmones gąsdina.
Jie paskelbė tikslą – sumažinti tą baimę ir padidinti užuojautą, o to įgyvendinimui – tris strategijas: nujautrinimo (desensitizing), blokavimo (jamming) ir atvertimo (converting).
1. Nujautrinimas – tai nuolatinis visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija – straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama. „Reikia apie save kalbėti tol, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti. Visada būkite ten, kur kažkas vyksta, būkite matomi“, o tada, kai informacija apie mus sukels ne pyktį, ne susierzinimą, o tik nežymų pečių gūžtelėjimą – mūsų kova dėl socialinių teisių yra faktiškai laimėta“.
Jau ne tik JAV, bet ir Lietuvoje ši technika naudojama kasdien. Apie gėjus rašoma reikia – nereikia. Kiekvienas, net menkiausas jų judesys – sureikšminamas. 1991 m. populiaraus JAV paauglių žurnalo „Teen“ 17% skaitytojų teigiamai žiūrėjo į homoseksualus, o 1999 m. – jau 54%. Homoseksualai skelbia: „Mes jus „paimsime“ per jūsų vaikus“ (We‘ll get you through your children!). Taip vyksta ir Lietuvoje.
Primena garsiąją sparnuotąją ir baigiančią išsipildyti Houari Boumediene (Hawārī Bū-Madyan – vieno pagrindinių Alžyro išsilaisvinimo iš Prancūzijos kolonijinio režimo dešimtmečiais trukusio karo vadovų, 1976 – 1978 m. buvusio antrojo nepriklausomo Alžyro Prezidento) mintį, ištartą JTO asamblėjoje 1974 m.: „Netruks ateiti diena, kada milijonai žmonių išvyks iš pietų pusrutulio ir persikraustys į šiaurinį. Jie atvyks ne kaip draugai, o kaip nukariautojai. Jų ginklu bus vaikai, mūsų moterų įsčios – mūsų pergalės ginklas“.
2. Blokavimas arba trukdymas. „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis. Heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“.
„Neapykantos kalbos“ (hate speach) etiketė klijuojama bet kuriai nuomonei, kuri nors kiek nesutinka su homoseksualų nuomone. A. Simonaitytė klausia, kodėl sakyti, kad nemėgti homoseksualų yra blogai, o, pavyzdžiui, nemėgti lenkų ar rusų – visai nieko?
Knygos autoriai prisipažįsta: „Mes siekiame efekto nesiremdami nei faktais, nei logika, nei įrodymais“. Homoseksualų blokavimo strategija nepripažįsta tolerancijos kitokiai nuomonei. Jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Blokuojama viskas, kas pasisako prieš homoseksualus ar jų politiką.
3. Atvertimas. Knygos autoriai šią strategiją pristato atvirai ir ciniškai: „Kai kalbame apie atvertimą, mes kalbame apie psichologinėmis atakomis bei suplanuota propaganda iš žiniasklaidos pakeistas vidutinio amerikiečio mintis, emocijas ir valią. Kalbame apie demoralizaciją tų nusistatymų, kurie yra prieš mus. Todėl, pasinaudodami tais pačiais procesais, kurie amerikiečius išmokė mūsų nekęsti, mes jų neapykantą paversime šiltu palankumu – patinka jiems tai, ar ne“.
Blokavimu tradicinių pažiūrų žmogui norima sukelti gėdos jausmą dėl savo neigiamo požiūrio į homoseksualus, o atvertimo tikslas yra parodyti, kad, jausdamas gėjams neigiamus jausmus, jis toks yra jau galbūt vienintelis, nes visi jo draugai su gėjais yra geruose santykiuose.
Tam ir padeda žiniasklaida. Knygos autoriai žinojo, kad vidutiniam amerikiečiui labai svarbu laikytis tokių pažiūrų, kokių laikosi jo aplinka. Jis nenori išsiskirti. Jei aplink save matys tik „šiltus“ jausmus homoseksualams, greitai jis nebedrįs jaustis kitaip.
Televizija – ypač galingas ginklas. „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi. Kaip jūs manote, kur bus masių simpatijos, kurį laiką pažiūrėjus tokius siužetus?“ – klausia knygos autoriai, kurie atvirai skelbia: „Mums nesvarbu, ar mūsų teiginiai melagingi, ar ne. Jei ir melagingi, tai mes juos naudojame etiškai geram tikslui“.
Homoseksualizmo biblijos autoriai drąsūs: „Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra – ir svarbiausia, kad tie pasiekimai, kurie šiuos žmones padarė gerbiamais, yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“. Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Piotras Čaikovskis, Bessi Smit, prezidentas Abraomas Linkolnas, o JAV episkopalų bažnyčios vyskupas Gene Robinsonas pareiškė, kad ir Kristus galėjo būti homoseksualus.
Dar prieš 10 metų A. Simonaitytė mums pateikė būsimos Lietuvos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos programos „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa“ iliustracijos pavyzdžius.
2000-03-25 d. JAV Masačiusetso valstijoje švietimo departamento nurodymu įvyko konferencija „Mokyk“ (Teach-Out), kurios vienas tikslų buvo išplėsti homoseksualaus sekso mokymą mokyklose. Konferencijos metu vyko įvairūs mokymai, kuriuos vedė profesionalūs mokytojai. Pavyzdžiui, vienas praktinis užsiėmimas vadinosi taip: „Ko tau nepasakoja apie „queer“ seksą ir seksualumą per sveikatos pamokas: praktinis užsiėmimas 14-21 m. jaunimui“ („What They Didn’t Tell You About Queer Sex & Sexuality In Health Class: A Workshop For Youth Only, Ages 14-21“). Sąvoka „queer“ apima labai netradicinių seksualinių orientacijų žmones. Šį užsiėmimą mokiniams vedė trys homoseksualūs mokytojai, o jo metu grafinių vaizdų pagalba mokiniai buvo mokomi homoseksualaus sekso technikos. Kaip pasakoja vieno mokinio motina, ten nuėjusi iš smalsumo, ji po to nemiegojo kelias paras…
2009 m. Lietuvos Seimas dar drįso priimti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymą, dėl kurio protestą iškart paskelbė Europos parlamentas.
Š.m. rugsėjo 1 d. Visa Lietuva pradėjo Protesto-reikalavimo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai dėl šios „Gyvenimo įgūdžių bendrąją programos“ stabdymo. Pasirašykime visi: pasirašyti galima čia.
Lietuvos visuomenės tarybos vardu –
valdybos pirmininkas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila
