Dėmesio išpaikinti socialdemokratai vis stengiasi parodyti, kad ne valstybė, ne žmonės, bet jie turi būti visiems svarbiausi. Net ir iš rinkiminio šūkio „žmogus” metai po metų lyg netyčia pradingo.
Atkreipkite dėmesį, kad į 2008 metų Seimo rinkimus socialdemokratai ėjo su šūkiu „Už valstybės rūpestį žmonėmis!”, 2012 metais jis sutrumpėjo iki „Svarbiausia – žmogus”, na o 2016 metų rinkimuose žmogaus jų pasaulėžiūroje nebeliko ir partija apsiribojo šūkiu – „Girdim. Matom. Darom!”. Žmogus jiems prarado vertę, o jo vietą pamažu užėmė dėmesio ir garbės troškimas. Tad nusprendė į save atkreipti dėmesį ir supurtyti koaliciją – pagrasino skirtis su „valstiečiais”. Tik kad skyrybos didžiausios frakcijos Seime ne taip ir išgąsdino, ne šie, tai anie. Juk į „politines jungtuves” kandidatų visuomet atsiras.
Skyrybomis netiki ir patys „valstiečiai” ir negana to priduria, kad su opozicija kai kuriais klausimais susitarti darosi kur kas lengviau nei su koalicijos partneriais. Kaip sakė, taip ir padarė. Sprendžiant urėdijų klausimą nepasikuklino pasiderėti su konservatoriais. Supykę, ir net sakyčiau įsižeidę, socialdemokratai nusprendė, kad nėra svarbesnės partijos Seime ir jeigu nebus daroma taip, kaip jie sako, koalicija iširs. Bet juk mes visi puikiai suprantame, kad šie parėkavimai tėra politiniai žaidimai, o tokios dramos keliamos ne dėl įvykusių sprendimų, bet dėl pažeistų politinių ambicijų, reitingų, savimeilės ir ego. Tačiau vargu, ar socialdemokratai nori pasitraukti iš valdžios, kai aukšti postai leidžia kurti savo įtakos voratinklį ten, kur naudinga dabar arba pravers ateityje.
O LSDP užuot sprendę klausimus už uždarų durų, ieškoję išeities ir darydami sprendimus, šakojasi kaip mažas vaikas ir rengia šou. Jie viešai rodo savo nepasitenkinimą, tačiau noras ir grasinimai pasitraukti iš koalicijos nėra nuoširdūs, juk dabar jie valdžioje, o būti ponu „nieku” šiai partijai nepriimta – sau pagyrų negaili ir kaip patys sako, yra didelė, įtakinga ir savarankiška partija. Tik ta savarankiška partija negali gyventi be dėmesio. Juk ne veltui apie savo pasitraukimą ar sprendimą likti koalicijoje nusprendė pranešti rudenį, būtent tada, kai prasidės rudens sesija, kuomet laukia biudžeto projektas, mokesčių pakeitimai ir kiti visai Lietuvai svarbūs klausimai. Sakyčiau, nepasikuklino savo kaprizais užgožti visos valstybės reikalų. Be to, pagalvokime, jeigu socialdemokratai tokias audras kelia dėl urėdijų, koks cirkas turėtų vykti svarstant kitus reikšmingus klausimus?
Taip pat nepamirškime ir to, kad socialdemokratams būti valdžioje – ne tik prestižo reikalas, tačiau ir būtinybė. Kaip kitaip, nei būnant valdžioje pasirūpinsi, kad parankūs žmonės atsidurtų palankiose pozicijose. O viena iš jų – Registrų centras, kur sutūpę rankutėmis trina dešimtys socialdemokratų. Sutapimas? Atsitiktinumas? Nemanau.
Taigi socialdemokratai daugybę metų skelbę, kad svarbiausia žmogus, tik gudriai visus apsuko aplink pirštą nepasakę, kad tas žmogus – tai savas, tas palankus, kuris balsuos ir elgsis kaip pasakyta. Galbūt, jei mažiau dėmesio ir laiko gaištų repetuodami savo pasirodymus ir daugiau kalbėtųsi su savo koalicijos partneriais, šiandien Lietuvos valstybė ir jos žmonės būtų kur kas geresnėje padėtyje. O dabar jie tegali rėkti, tačiau juk visi puikiai žinome, kad rudenį visi šie ponai vis dar sėdės Seimo kėdėse, o iš koalicijos pasitraukti jokių ketinimų niekada nė nebuvo.
Jie girdi, mato, daro, tik ir vėl pamiršo pasakyti, kad savam socdemui, o ne Lietuvos žmogui.
Živilė Pinskuvienė, Darbo partijos prezidiumo narė
