Ką tu, žmogau, gali padaryti, jei laikas nepriklauso tau, o tu jam priklausai. Viskas bėga, teka, sukasi ir nespėji pasidairyti, kaip vėl kokios nors kasmetinės šventės pasibeldžia į duris. Ne, Liepos 6 – oji tikrai niekada netaps antrosiomis Kalėdomis ar Velykomis, bet po jų ši šventė turėtų būti pirmoje vietoje. Kaip ne kaip – Valstybės diena.
Šiemet ši diena sutapo su daug „svarbesniais dalykais“ – Lietuvos pirmininkavimo ES pradžia. Atrodo, ir kas čia tokio? Negi mūsų žmonės kvailesni nei kitų šalių? Ne, žmonės tikrai nėra kvailesni, bet valdantysis „elitas“ – konservatorių, socdemų ir kitų politinių partijų viršūnėlės, pasirodo, nelabai atitinka net bendruosius europiečių vertybių reikalavimus. Bent jau taip kai kas mūsuose mano.
Na, na, gal dar pasakysite, kad koks nors Kubilius, kuris iššiepęs dantis prieš porą metų audringai plojo Niujorko biržoje, tikėdamasis milžiniškų investicijų į jo atstovaujamos šalies ūkį, nebežino, ką ir kaip kalbėti ar kokią šypseną, pamačius garbingus svečius, nutėkšti?
Gal to nupiepėliško valstybės zakrastijono mokslo dar nespėjo įsisavinti, nors tikrai labai sparčiai mokosi ir demonstruoja teigiamus rezultatus dabartinis Premjeras, bet ir šis tokioje atmosferoje be reikalo burnos stengiasi neaušinti, o šypseną moka nutaisyti ir į kuprą, kaip didysis visų laikų lietuvis V.Landsbergis, jau geba susiriesti.
Prie viso to pridėkite išlaikytą anglų kalbos egzaminą, kurį pati Prezidentė priimdinėjo, ir taps aišku, kad mūsiškiai pirmininkavimui yra pakankamai gerai pasiruošę.
Nebijokime, valstybės vyrų ir moterų eilutės ir suknelės tikrai gėdos nepadarys, nes, kaip skelbia visų laikų geriausias informacinis šaltinis – gandonešis, jau prieš pusę metų pas garsiuosius rūbų dizainerius ir stilistus buvo susidariusios nemenkos eilės.
Deja, kaip aš galvoju, kiek besistengtume, mums vis vien nieko neišeis. Nei kokiems kubiliams, nei butkevičiams, nekalbant apie likusius senos, garbingos tautos palikuonis, nes esame atsilikusios šalies, kur vis dar stengiamasi mąstyti galva, atžalos. Dabar galva, lietuviško radikalaus patrioto ir rasės grynintojų vadinama „mąstalu“, nepriklauso europietiškų vertybių sąrašui. Dabar galvelių, kurioms netradicinių orientacijų puoselėtojai šaukia „valio“, trypdami pasiutpolę ant Gedimino prospekto grindinio, laikmetis. Dabar jomis privaloma mąstyti ir tas kūno vietas garbinti.
Gali kasdien kaip vilkas avietyne visa gerkle staugti „Lietuva,tėvyne mūsų“, ant visų kampų vėliavas kas valandą iškilmingai kilnoti, bet jei kasdienis darbas, tėvų ir protėvių gyvenimo būdas, garantavęs tautai išlikimą sunkiausiais jos dešimtmečiais ir šimtmečiais, gimtoji kalba nebetenka prasmės, tai visi tie staugimai, savipuikavimaisi ir šlėktiškas išlaidumas reikalingas tiek, kiek numirėliui žvakė.
Sakysit, daug kalbu ir antipatriotiškai samprotauju? O kur mus jau nuvedė tas dirbtinis patriotizmas? Gėda, nežinau, gal labiau tiktų žodžiai „keista „ar „pikta”, žiūrėti, kaip briuseliškojo „politinio biuro nariai“, atvykę į dabarties iškilmes Lietuvoje, nesijaučia svečiais, o tikriausiais šeimininkais. Tiesa, dar su Prezidente lyg ir skaitosi, o visokie premjerai, buvę ar esantys, ministrai, frakcijų vadovai – tuščia vieta.
Rinktiniai valgiai, limuzinai, raudoni ir mėlyni kiliminiai takai, visokiausio plauko apsauginiai ir apsauginės, žvitrūs akių obuoliukai, viską ir visus vertinantys tik pagal savo gyvenimo būdą, viešai ištarti būtini pagyrimo žodžiai ir … panieka šeimininkų kasdienybei.
Tokia – realybė. O kaip kitaip? Europa mus maitina, mus girdo, mus remia, mus saugo, turim ir privalome jai tarnauti, jai nusilenkti, jos klausyti. Ji – viso ko centras, ji buvo, yra ir bus civilizacijos lopšys. Mes – atsilikėliai, mes penkiasdešimt metų už geležinės sienos gyvenome. Mus kasdien lupo, mums melavo, mus badu marino, mus naikino, mes buvome beraščiai, bemoksliai vergai, o dabar – laisvė, lygybė, brolybė… Rojus, palyginus su tuo, ką mūsų tėvai pergyveno. Tikrai, rojus…
Rašau visa tai, o man prieš akis a.a. mano krikšto mama, kuri tik prieš trejus metus iškeliavo Anapilin ir kuriai vienai iš visos senosios kartos buvo lemta pajusti Nepriklausomybės vaisių skonį. Jos tėvai –mano seneliai, miestiečiai – darbininkai. Smetoninėje Lietuvoje ir namus rentę, ir kaminus mūriję, ir langus, duris, baldus dirbę. Sovietinėje – taipogi. Žodžiu, amatininkai. Ji, nors ir ragavusi mokslo, bet visą gyvenimą sąžiningai savo profesijai atidavusi, jokioje partijoje nebuvusi, jokių aukštų postų neturėjusi. Žodžiu, eilinė Lietuvos tarnaitė. Tokių daug, tokių milijonai buvo ir tebėra mūsų istorijoje, mūsų dabartyje.
Pačioje mūsų atkurto valstybingumo pradžioje ji buvo optimistė, bet su metais vis labiau keitėsi ir vis dažniau prieštaraudavo mūsų pasakojimams, diskusijų išvadoms, kol galų gale išgirdome tai, ko niekada nesitikėjome išgirsti. Suvažiavome pas ją tuoj po mūsų priėmimo į ES ir NATO. Ji klausė, klausė mūsų postringavimų ir tėškė: “Nieko iš to nebus. Tai tautos galo pradžia“. Aišku, ėmėme prieštarauti, ypač mano vyriausia duktė, bet ji galutinai mus pribaigė: “Nesakykite man nieko. Pamiršot savo krašto istoriją? Jei mūsų protėviai su kalaviju rankose šimtmetį prieš tą kryžiuočių – judėjų civilizaciją kariavo, vadinasi, jie žinojo, ką daro. Geriau jau tarybine būčiau numirusi.“
Prabėgo metai ir tik dabar, su kažkokiu nenusakomu liūdesiu žvelgdamas į šios dienos šventę, supratau, ką ir kodėl ji mums taip pasakė.
Ne vėliavomis, ne himnais ir ne kitokiais „užkeikimais“gyva tauta. Visa tai tėra tik simboliai, kurie mus išskiria toje milžiniškoje pasaulio žmonių minioje. Tauta gyva savo kalba, savo papročiais ir savomis, daug dešimtmečių ar net šimtmečių išgrynintomis vertybėmis, kurios yra tik jai būdingos ir jos išlikimui būtinos. Taip, yra bendražmogiškosios vertybės, tačiau savitumas tautos išlikimui yra svarbesnis.
Kaip viskas šiandien panašu į vieno iškiliausių lietuvių – J.Marcinkevičiaus sukurtos dramos „Mindaugas“ ankstyvųjų viduramžių laikus. Tiktai joje tas priverstinis nuolankumas pagimdė mums vienintelį karalių, o dabartyje…? Pagaliau, ar atsirastų mūsų tarpe toks žmogus, kuris „vardan tos Lietuvos” galėtų paaukoti save? Ne, ne dėl kokių tai europietiškų vertybių, kažkokios tai mistinės demokratijos, kuriai kažkodėl prisiekia kiekvienas tautos išrinktasis pirmame Seimo posėdyje, bet dėl realios, apčiuopiamos, su visomis gerosiomis ir blogosiomis gyvenimo pusėmis Lietuvos?
Abejoju, nes nėra net tokio, kuris aiškiai ir tvirtai pasakytų, kad neleis mažumos diktato daugumai, ir spjauti jam į visokias iškreiptas europietiškas vertybes, kurios ardo lietuviškąjį daugiaamžį kultūros pamatą. Kuris su džiaugsmu priimtų svečius, bet neleistų pasijusti šitame krašte šeimininkais, nes šeimininkas tegali būti vienas – čia gyvenantys ir savo protėvių kapus garbinantys žmonės.
Ne, jau nebėra tokių ir tokių, matyt, jau vargiai beatsiras. Teisi ta mano a.a. krikšto mama ,nes tarybinėje visuomenėje bent jau stengėmės išlikti lietuviais, o dabar…. vardan pilvo, sotumo ir kūniškų malonumų parduodame save, savo kraštą ir savo istoriją. Gal todėl ir toje valstybės šventėje, kaip nelabai mėgstamo kunigo laikomose mišiose, daug galvelių, bet maža galvų…
Ne, kaip sau norit, bet man mieliau būti visų tų įvykių nuošalyje kartu su savo žmona. Krapštomės lyg vištos savo daržuose, džiaugiamės, kad vaikai į tą naująją Europą vis dar kreivai žiūri ir Valstybės dienos, kaip ir anų Gegužės 1 –osios ar Lapkričio 7 – osios, nelabai gviešiasi. Užteks mums Kalėdų ir Velykų, kaip užteko tėvams ir protėviams, o visos tos elitiškos šventės… velniai jų nematė. Nuo to mūsų žemelė nei praturtės, nei nubiednės.
