Galiu tik spėlioti, kaip spaudžia kai kurių nūdienos Lietuvos vadovų širdis, vos jie prisimena apie laimingus laikus, kuomet buvo viena televizija, dvi radijo programos ir, svarbiausia, nebuvo interneto. Trinkteli per stalą „aukštas kumštis“, aidu trinkteli per stalus redaktorių kumšteliai ir nepageidaujama žinia nepasiekia žiūrovo, klausytojo ar skaitytojo. Ir nereikia niekam nieko aiškinti, prieš nieką teisintis ir apskritai rūpintis, kad kažkas sugebės papasakoti platesnei auditorijai, kas vis tik vyksta.
Ir apskritai užteks jau tos demokratijos, laisvės turi būti išmatuotos, pasvertos, įvertintos ir sertifikuotos. Ar ne taip, ministre Linkevičiau? Priviso visokių patriotų, euroskeptikų ir kitokių antivalstybinių elementų ir liaudies priešų. Problema ta, kad šiaip nutildyti gali ir nepavykti, todėl pats laikas prisiminti vis nebaigiamą statyti Nacionalinį stadioną, kuris sporto reikmėms gal ir netinkamas, tačiau kitokiai paskirčiai gali ir „sueiti“. Ko gero, ponas Linkevičius iš komjaunuoliškos jaunystės turėtų puikiai prisiminti apie Čilės Nacionalinį stadioną, kur toks didelis kairiųjų nedraugas Pinočetas „apgyvendino“ nepatenkintus. Taigi, prašau, ponas Linkevičiau, apsvarstyti pasiūlymą. Reikėtų kuo skubiau siųsti LSDP vadovų delegaciją į Čilę, kur dar gyvi ir tie, kas saugojo tą stadioną, ir gali pasidalinti patirtimi.
Kodėl visą delegaciją, o ne vieną Linkevičių? Čia antroji istorija, apie kurią šiandien norėtųsi pakalbėti. Daužyti oponentui pagaliu per galvą gali būti labai smagu, tačiau kol kas tam padaryti vien noro nepakanka ir reikia surasti priežastį. Na, bent jau kol kas reikia surasti, kol ponas socialdemokratas Linkevičius nesugalvojo kaip atsijoti gerus ir blogus piliečius ir kur pastaruosius talpinti. Taigi, kaip besuk, turi būti svari priežastis vožtelėti visa galia per makaulę. Štai, 2009 m. sausio 16-ą tereikėjo iškęsti pusdienį liaudies įniršio ir pasikeisti kelis, o po to atsirado priežastis „užsukinėti varžtus“ keleriems metams į priekį. Kas bandėte tuo laikotarpiu gauti leidimus renginiams, mane supras.
Prieš kelias dienas skaitau A.Butkevičiaus interviu ir akimis netikiu. Butkevičius užsimena apie kažkokias palapines, kurias pastačius gavybos vietoje, Chevron, kurie yra „civilizuoti“ , „per galvas nelips“ . Dar kartą pasižiūrėjau, kuris čia Butkevičius – Audrius ar Algirdas – revoliucines užuominas laido. Galvojau – Audrius, o, pasirodo, – vis tik Algirdas…
O juk velniškai teisus premjeras. Tikrai negaliu įsivaizduoti dujininkus, lipančius per protestuotojų galvas, o štai porą šimtų iki dantų ginkluotų policininkų kuo puikiausiai įsivaizduoju. Ir kažkodėl puikiai suprantu, kam gi Vyriausybės vadovui tų palapinių prireikė, ir net drįstu teigti, kad geriau, jei ir su nedideliu krauju viskas įvyktų. Pasakysite cinikas? Nei velnio – esu realistas.
Vis tik sėdėti giliame ceitnote dalykas nemalonus. Laikas bėga, aplinkybės ir artėjantys prezidento ir EP rinkimai spaudžia, bet vis tik niekas nenori priiminėti nepopuliarių sprendimų, kai horizonte jau balsadėžės matomos. Vieši ryšiai, be abejo, daug reiškia, tačiau, kol priešininkas gyvas ir kruta, pergalės nebus, juolab prisiminus apie tai, nuo ko straipsnį ir pradėjome – laisvą žiniasklaidą, tiksliau – tą žiniasklaidos dalį, kuri yra laisva.
Būtent šiandien, beje, įvyko neįsivaizduojamas dalykas. Ministras pirmininkas teisinasi interneto medijų skaitytojams. Atrodytų, taip šauniai tik ką pavyko susukti istoriją, kaip užsispyrę žemaičiai iš Žygaičių nežinia dėl ko neatvyko į jiems maloningai surengtą susitikimą su amerikiečių dujininkų atstovais ir taip „prarado šansą“. Tai, kad priežastimi tapo visai pagrįsti įtarimai, jog šis susitikimas gali būti parodytas kaip įvykusi derinimo procedūra (beje, dabar jau Vyriausybės vadovas iš tikro naudoja teminą „neįvykusios derybos“) ir dėl to buvo pateiktas griežtas reikalavimas – filmuoti visą susitikimą – iki šiandienos didžiojoje spaudoje plačiai beveik nekalbėta. Tačiau apie padėtį buvo informuoti tūkstančiai neformalių interneto šaltinių lankytojų ir toji banga, panašu, paskandino negrabiai suklijuotą oficialią versiją, ir šiandien jau girdime, esą filmuoti buvo neleista už kažkokias senas nuodėmes, kurios yra tokios didelės, kad Chevron net teistis ruošiasi. Tiesa, nežinia su kuo.
Ir, beje, man labai įdomu kitkas: ar kiekviena privati įmonė gali prašyti Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko viešai pranešti apie ketinimą bylinėtis? Jei taip, tai teks paprašyti A.Butkevičiaus, kad prie progos praneštų, kad po savaitės ketinu paduoti į teismą autoserviso meistrą, jei jis nesutvarkys man mašinos. Bet, kažkodėl įtariu, vis tik tokia premjero paslauga ne kiekvienam pabuožnam. Ar ne taip, pone socialdemokrate Butkevičiau?
