Kiek reikia vandens vienam puodeliui kavos paruošti? Greičiausiai šis klausimas jus nustebino. Juk taip paprasta pamatuoti kavos puodelio tūrį ir atsakyti. Dažniausias atsakymas būtų 125 ml, nes būtent tiek ir telpa įprastame puodelyje. Tik štai šis atsakymas tikrai nėra vienintelis teisingas, o tiksliau jis tikrai neatsako į klausimą: tai kiek vandens reikia sunaudoti tam, kad jūs galėtumėte išgerti vos vieną kavos puodelį?
Tam, kad paruoštas gėrimas atsidurtų ant jūsų stalo, pirmiausiai reikia užauginti kavos pupeles, jas nuimti, paruošti, supakuoti, atgabenti į prekybos vietą, kuri yra už kelių tūkstančių kilometrų nuo kavamedžių plantacijos. Ir visoje šioje grandinėje taip pat naudojamas vanduo. Tiesa, šis vanduo dažniausiai „nematomas“, tačiau egzistuoja, ir šio vandens vienam kavos puodeliui reikia net 140 litrų.
Pats terminas „virtualus vanduo“, o būtent taip vadinamas vandens kiekis, kuris sunaudotas vienam ar kitam produktui pagaminti, gali jums skambėti keistai ir galite klaidingai pamanyti, kad šioji sąvoka yra skirta vien mokslininkams naudoti, tad ir neturi sąsajų su mūsų kasdienybe. Anaiptol, būtent virtualiojo vandens apyvarta, jo trūkumas ar perteklius tiesiogiai įtakoja daugelio Žemės gyventojų ekonominę padėtį.
Virtualaus vandens atradimo garbė priklauso britų mokslininkui profesoriui Džonui Alanui (John Anthony Allan). 1993-94 metais nagrinėdamas vandens išteklių Artimose Rytuose temą, jis vandens kiekį produktui pagaminti pradėjo traktuoti kaip universalų mato vienetą, pagal kurį buvo galima prognozuoti, kokios ūkio šakos vienoje ar kitoje teritorijoje gali būti perspektyvios, o kurios ne, ir kokios gali būti augimo ribos. Taip pat naudojant virtualaus vandens skaičiavimus galima padaryti ne tik ekonominių, tačiau ir politinių prognozių. 2008 m. už šį darbą mokslininkas gavo Stokholmo vandens instituto apdovanojimą, o jo sukurta teorija sėkmingai plėtojama mokslininkų ir mokslo įstaigų.
Kodėl vanduo? Vanduo yra iš esmės vienintelis (yra dar atmosferos deguonis, tačiau „virtualaus oro“ skaičiavimai tai greičiausiai ateities reikalas) išteklius, kurio nėra kuo pakeisti. Tarkime, plienas, nors ir svarbus žmonijos resursas, tačiau technologiškai jis gali būti pakeistas, pavyzdžiui, polimerinėmis medžiagomis, variklių kuras nebūtinai turi būti gaminamas naftos pagrindu, na o auksas yra pirmiausiai vien tik sutartinė unifikuota atsiskaitymo priemonė ir gali būti taip pat sutartinai pakeista nors ir į kaori kriaukles. Tačiau vanduo išskirtinis tuo, kad jam išnykus išnyksta ir civilizacija ten, kur jo nelieka. Net ir pačios galingiausios senovės kultūros, likusios be pakankamų vandens išteklių sunykdavo ir apie jas mes sužinome tik iš istorinių šaltinių ir archeologinių tyrinėjimų.
Šiandien vienos valstybės turi gėlo vandens perteklių (Brazilija, Argentina, JAV ir t.t.), leidžiantį naudoti daug vandens naudojančias technologijas ir eksportuodami jų pagalba pagamintas prekes tampa tuo pačiu virtualaus vandens eksportuotojomis, kitos – įveža virtualų vandenį, pavyzdžiui, kartu su maisto produktais. Taip, Egiptas importuodamas grūdus, tuo pačiu įsiveža tiek pat virtualaus vandens kiek Nilo upė surenka per metus. T.y., jei egiptiečiai norėtų patys užsiauginti papildomai tiek pat grūdų, kiek jie dabar importuoja, tuomet jiems prireiktų antros Nilo upės.
Tačiau net ir vandens nestokojančiose teritorijose neracionali žmogaus veikla ir jos pasekoje atsiradęs perteklinis virtualaus vandens eksportas gali sukelti labai rimtų problemų. Nustebsite, tačiau vienai džinsų porai pagaminti reikia net 11 tonų virtualaus vandens, iš kurių 6,8 tonas sudaro vanduo naudotas medvilnei auginti. Todėl nereikia stebėtis, kad Pietryčių Azijos regione, kur auginama ne tik medvilnė, bet ir ryžiai, kurių kilogramui tenka 2,5 tonos virtualaus vandens ( palyginimui kukurūzų auginimui- 1,22 t, kviečių- 1,42 t) , nepaisant vandeningų upių buvimo gėlo vandens problema vis aštrėja. Aštrėja ji ir todėl, kad dėl taršių technologijų naudojimo tinkamo vartoti vandens atsargos mažėja.
O gal tiesiog reikia optimizuoti pasaulinę vandens apyvartą ir tuomet problemos dėl vandens išteklių trūkumo baigsis? Šį klausimą nutarė panagrinėti Virginijos universiteto ( JAV) mokslininkų grupė. Nagrinėdami prekių judėjimo srautus ir apskaičiavę virtualaus vandens dalį juose mokslininkai priėjo liūdnos išvados, kad dabartinėmis sąlygomis vandens išteklių disbalanso panaikinti nepavyktų. Be kito ko išvadose nuskambėjo: „ Prekyboje ( tarptautinėje – aut. pastaba) yra daugybė politinių ir ekonominių barjerų, ir vanduo nėra lemiamas faktorius priimant prekybos sprendimus ir tikrai mažai tikėtina, kad jos efektyvumas bus kada nors nagrinėjamas atsižvelgiant į vandens išteklių naudojimą“.
Kodėl išvados būtent tokios nesunku suprasti panagrinėjus virtualaus vandens sudedamąją didelę pridėtinę vertę sukuriančioje pramonėje, o tiksliau jos gaminamose prekėse. Taip, nešiojamas kompiuteris savyje turi vos apie 1,5 t virtualaus vandens, todėl vandens balansui palaikyti kompiuterį pagaminusi ir eksportavusi valstybė turi įsivežti jų 10, jei norėtų mainais gauti iš šalies importuotojos pvz. 1 kg jautienos ( virtualaus vandens sunaudojimas jautienai 15 t/kg). Be to, kaip taisyklė, pelningų ir mažai vandens reikalaujančių prekių gamintojai yra tose teritorijose, kur nėra gėlo vandens trūkumo, arba vandens paskirstymo sistema sutvarkyta taip ( pvz. Izraelyje), kad šis trukumas nėra žudantis.
Tiesa, technologijoms tobulėjant vis dažniau kalbama apie tai, kad gėlo vandens ištekliai gali būti papildyti naudojant iki tol nenaudotus šaltinius tokius kaip jūros ar Arkties ar Antarkties ledynų vanduo. Pastarųjų vandens atsargos, beje, yra nei daug nei mažai, o 24 milijonai kubinių kilometrų ledo. Kad geriau suprasti koks tai kiekis, yra paskaičiuota, kad visoms pasaulio upėms reikėtų apie 500 metų kad užpildyti esančių ledynų tūrį. Tačiau problema tame kaip ledą pristatyti iki reikiamos vietos. Ar buksyruoti ledkalnius? O gal tirpinti vietoje ir vežti tanklaiviais? Bet kuriuo atveju abu būdai yra pernelyg brangūs. Nėra pigios ir jūros vandens nudruskinimo technologijos. Pirmiausiai, nepaisant to, kuris iš būdų yra naudojamas, pramoninio dydžio įrenginiai yra brangūs, antra vandens nudruskinimas yra energijai imlus procesas. Priklausomai nuo naudojamos technologijos ir gamybos apimčių 1m3 vandens nudruskinti reikia 0,7-20 kW/h elektros energijos. Nesunku paskaičiuoti, jei vakaruose pilnas suvartojamo vandens kiekis (maistui, komunalinėms reikmėms, virtualus vanduo gaminiuose ir paslaugose ir t.t.) gali siekti iki 4000 litrų, tuomet net ir vieno žmogaus poreikių tenkinimui jei jis naudotu nudruskintą jūrų ar vandenynų vandenį reikėtų iki 29 000 kW/h elektros metams. Akivaizdu, kad tai milžiniškos sąnaudos, tačiau viskas nėra taip blogai kaip atrodo. Saulės energija naudojama vandens nudruskinimui ir šios technologijos tolimesnė plėtra atveria kelią plačiau naudoti jūros vandenį. Tačiau kol kas bendrame vandens balanse tokio vandens naudojimas yra menkas, todėl įtakos šiame straipsnyje nagrinėjamai temai neturi.
Vienas iš rimtesnių ir mums aktualių klausimų yra ar žmonės gyvenantys vandens nestokojančiose teritorijose apskritai turėtu rūpintis vandens atsargomis? Tikrai turi, nes, kaip jau minėjau, Pietryčių Azijos pavyzdį, kur, pavyzdžiui, Kinijoje, kurioje gyvena apie 20 proc. pasaulio gyventojų ir kuri disponuoja 7 proc. pasaulio vandens atsargų, atsirado vandens trūkumo problema, kurios iki tol nebuvo. Europa taip pat negali jaustis ramiai, nes net nepaisant to, kad daugelyje regionų vandens pakanka, jo trūkumas pas kaimynus skatina emigraciją, kurią dar labiau paspartina mažai vandeninguose regionuose vykstantys karai, kurių metu stipriai nukenčia iki tol dešimtmečius kurta vandens paskirstymo sistema ir net konfliktui nurimus vietos gyventojams tampa patraukliau rizikuoti ir bet kokiomis priemonėmis stengtis patekti pas vandeniu turtingesnius kaimynus nei laukti kol infrastruktūra bus atkurta iki prieškarinio lygio.
Be to, industrinėse valstybėse atsiranda vis naujų taršos rūšių (pvz., tarša hormonų ir antibiotikų likučiais, tarša atsiradusi naudingų iškasenų išgavimo metu), dėl kurių dalį gėlo vandens tampa rizikinga vartoti.
Na ir nepamirškime apie tai, kad suvartodami per didelį kiekį vandens, mes tuo pačiu suvartojame taip pat perteklinį kitų resursų kiekį. Paprasčiausias to pavyzdys yra šiuolaikinių vandens tiekimo sistemų nuolatinis pajėgumų didinimas, kuris auga kur kas sparčiau nei to reikėtų vien dėl žmonių populiacijos padidėjimo. Ir čia aš kalbu jau ne apie virtualų, o apie realų vandenį, kuris teka iš mūsų čiaupų ir kurio dažnas taip pat netaupome.
