Šiandien esu laimingas. Laimingas, kad mano kuklios pastangos kalbėti taip, kaip liepia sąžinė, yra pastebėtos. Net ir trumpas mano kuklios personos paminėjimas VSD ataskaitoje tikrai mane nudžiugino. Juk aš brendau tuo laikmečiu, kuomet viskas kunkuliavo. Viena santvarka keitė kitą, byrėjo TSRS ir ant jos griuvėsių kūrėsi naujos valstybės, tarp jų ir Lietuva. Ir niekas neleis pamiršti tuomet absoliučia tapusios žodžio laisvės. Nepamiršiu aš tų laikų, kuomet žmonės susirinkti į mitingą galėjo be leidimo, nepamiršiu, kaip mano tėvai pirmą kartą ėjo balsuoti pirmuose laisvuose rinkimuose, kur varžėsi asmenybės, o ne „sąrašai“. Ir nepamiršiu, kaip anuomet, būdamas vos 12-13 metų, skaičiau ne nuotykių knygas, o visą politinę spaudą, kurią tik galėjau gauti.
O svarbiausia, jog būtent tuomet supratau, kad geriau tapti sąžiningu disidentu nei komfortiškai gyvenančiu komformistu. Tačiau vis tik pakalbėkime apie tai, kas šiuo metu vyksta aplinkui.
Kaip rišo kilpą
Pirmą kartą po 1991 metų politinio persekiojimo šmėkla išniro iš užmaršties, kuomet vyko stojimo į ES agitacinė kampanija. Tiksliau tai buvo masyvi propaganda, kurios metu, nors vis dar net ir nacionaliniame eteryje buvo galima išgirsti priešingą nei oficialią nuomonę, tačiau disproporcija buvo tiek akivaizdi, kad tinkamai pasiekti klausytoją ar skaitytoją valdžios oponentams buvo be galo sunku. Tiesa, tuomet dar gelbėjo lietuviškos spaudos gausa, kur kiekvienas leidinys vis dar turėjo tai, ką galime pavadinti redakcine politika. Šiandien, kaip jūs puikiai žinote, dažniausiai šiąją pakeitė leidinius susipirkusių, dažnai užsienio investuotojų ir savininkų komerciniai interesai.
Bet, kaip prisimenate, tuomet net propaganda nepadėjo ir, jei vadovautis galiojusiu referendumo įstatymu, tai stojimo į ES referendumas Lietuvoje neįvyko, nes pirmą dieną neatėjo reikiamas rinkėjų skaičius.
Štai tuomet ir prasidėjo ėjimas link šiandien vis labiau įsivyraujančio beteisiškumo. Ir, jei vakar tai tebuvo šmėkla, šiandien tai – valstybės vardu veikianti, tautos vardą pasisavinusi ir Konstitucijos dvasią pamynusi bei už gerklės besitaikanti griebti pabaisa. Šimtarankė pabaisa, sulipdyta iš komisijų ir inspekcijų, partinių UAB’ų, noriai politinius užsakymus vykdančių teismų.
Ir tai dar prieš vos kelerius metus viešoje erdvėje buvo galima pamatyti vieną kitą visuomeninką, politiką ar publicistą, drįstantį kalbėti kitaip nei pagal to momento politinę madą.
Didieji projektai – laisvių žudikai
Niekas taip nepaspartino politinių laisvių Lietuvoje suvaržymų, kaip didieji komerciniai ir, lygiai taip pat, didieji korupciniai projektai. Akivaizdžiai neracionalūs ir nepakeliamai brangūs, tačiau ypatingai naudingi tiek kapitalui, tiek jo interesų lobistams valdančiame elite. Tokius galėjai, liaudiškai kalbant, „prastumti“ tik paskelbęs jų oponentus valstybės priešais.
Šiandien mes žinome, kad už metano (skalūnų) dujų gavybos projekto propagavimą buvo ne tik sumokėti milžiniški pinigai, tačiau šiais pinigai mito ir „nepriklausomo eksperto“ vaidmenį atlikdavęs vienas iš lietuviškos žurnalistikos (jei tai galima pavadinti žurnalistika) šulų. O juk puikiai suprantame, kad jis buvo ne toks vienas. Ir jau tuomet buvo nagrinėjamas ne pats projekto naudingumas ar žalingumas, o tiesiog visi projekto priešininkai buvo vadinami Lietuvos priešais.
Tas pats vyko ir atominės elektrinės kampanijos metu. Na, o apie „dujinio laivelio“ istoriją šiandien nenori kalbėti net šios aferos sumanytojai. Nes pernelyg jau akivaizdu, kad tie, kas sakė „kelkime vietinių energetinių išteklių (biokuro, alternatyviosios energetikos) galimybes, nedegindami norvegiškų, rusiškų, Kataro, bet vis tiek svetimas, dujas“ buvo teisūs. Negi teks valdantiems pripažinti, kad tie, ką jie ir jų dvaro rašeivos vakar seilėmis besitaškydami vadino „Putino agentais“, buvo vieninteliai racionaliai tuomet kalbėję žmonės.
Šiandien didelių užsienio kapitalo projektų ir jiems propaguoti skirtų milijoninių investicijų dėka bet kokie pasiūlymai remtis pirmiausiai mūsų vietiniais pajėgumais, remti Lietuvos gamintoją ar ūkininką (jei kalbame apie energetinių augalų auginimą) liberalioje terpėje laikomi nepriimtinais.
Žemės referendumas ir laisvių pakasynos
Propaganda neveiksni, imkimės prievartos. Būtent toks lūžis įvyko po valdantį elitą mirtinai išgąsdinusių 320 000 piliečių parašų Žemės referendumui surengti. Aktyvistai, surinkę didesnį kiekį parašų, buvo tempiami į policiją. Tokių atvejų buvo ne vienas, ne du ir net ne dešimt.
Jei iki tol masinis teisinis persekiojimas dėl politinių motyvų buvo salyginai retas reiškinys ir dažniausiai po juo eiliniai interneto portalų komentatoriai patys dažnai suteikdavę pagrindą jais susidomėti (dažniausiai pagal liūdnai pagarsėjusį BK 170 str.), tai Žemės referendumo aktyvistų persekiojimas, nesant jokiai kaltei, buvo tikslinga, organizuota bauginimo kampanija, akivaizdžiai neturėjusi teisinių perspektyvų, tačiau skirta būtent įbauginti visus, kas išdrįs aktyviau oponuoti elitui.
Iš esmės Lietuvoje susiformavo neperspektyvios teisine prasme, tačiau baudžiamąja savo esme persekiojimo praktika. Jos tikslas – psichologinis teroras, kurio pagalba bandoma sužlugdyti bet kokią valdančiųjų nekontroliuojamą opoziciją. Be abejo paskutinis garsiausias atvejis – pernai kovo mėn. vykusios baudžiamosios kratos opozicinių aktyvistų, alternatyviosios medijos šaltinių ir visuomenininkų namuose. Tuomet iš tarpusavyje nelabai kuo susijusių aktyvistų buvo bandoma sulipdyti „antivalstybinę grupę“, pagal geriausias stalinistinės teisėsaugos taisykles. O atvejų, kuomet pavienių asmenų persekiojimas vyko metų metus, pvz. įklampinant į teismo procesus, yra dar daugiau. Ir po šiuo presu pakliuvo ne tik politiniai aktyvistai ar visuomenininkai, tačiau ir viešų kampanijų „aukos“. Taip kelerius metus buvo konfiskuota darbinė medžiaga iš režisieriaus, filmavusio filmą apie gimdymą namuose, na o patys šios bylos figurantai buvo persekiojami kelerius metus. O viskas tik dėl to, kad kaip tik tuomet sveikatos ministerijoje buvo paskelbtas vajus, siekiant išgyvendinti gimdymų namuose praktiką. Taigi, kaip matote, nebūtina užsiiminėti politina veikla, pakanka tapti neparankiam kam nors iš tų, kurie sau priskyrė valstybės vardą.
Nuo baudžiamojo persekiojimo iki teroro
Tai, kas vyksta dabar, vyksta be jokių išlygų ir gali būti sulyginama su makartizmo laikotarpiu JAV, kuomet vien įtarimas nelojalumu tapdavo persekiojimo priežastimi. Ukrainos įvykiai atvėrė valdančiam elitui iki tol neturėtas galimybes persekioti kitaminčius. Dabar jau nereikia net įrodymų, kad viešai bet kurį nepatenkintą politine valdžia, ekonomine santvarka ar tiesiog darbo sąlygomis paskelbtų rusų agentu. O kam tie įrodymai, jei net pasiteisinti apšmeižtajam nėra galimybės. Visos durys uždarytos. Maža to, Lietuvoje egzistuoja nepageidaujamų autorių ar pokalbių laidų pašnekovų sąrašas.
Tapti „prorusišku“, pagal dabartinį režimą, nėra sudėtinga. Kremliaus agentais ar šiaip valstybės priešais viešoje erdvėje ar VSD ataskaitose, ar kitokiose su realybe prasilenkiančiose pažymose buvo įvardinami: Žygaičių bendruomenė ir „žalieji“, tautininkai bei tautinio jaunimo nariai, savišvietos iniciatyva Laisvasis Universitetas, kairiosios organizacijos. Galiausiai priešais tapo profsąjungiečiai, pedagogai ir tai dar ne pabaiga. Baisiausia, kad iki paskutinio laikotarpio „Lietuvos priešų“ etiketes klijavo daugiausiai konservatorių „gatviniai“ simpatikai ir koNSjaunimas (čia pagal analogiją su komjaunimu aut. pastaba), tačiau štai jau taip prabilo ir socialdemokratas, ir prie viso to ministras pirmininkas Butkevičius.
Dabartinė intriga yra tame, ar valdantis elitas ir toliau apsiribos persekiojimu viešoje erdvėje ir baudžiamosiomis kratomis arba kitomis teisminio sprendimo neturėsiančiomis priemonėmis, ar sieks realiai eliminuoti kitaminčius iš visuomeninio gyvenimo.
Juk šiais laikais nereikia vargti, pakišant narkotikus ar sukuriant sudėtingas kombinacijas baudžiamajai bylai sukurti. Kiekvieno mūsų namuose stovi bent po kelis prietaisus, dėl kurių jus gali ne tik patupdyti už grotų, bet padaryti tai pagal, pvz., labai negarbingą straipsnį. Tereikia į jūsų kompiuterį, jums net nežinant, įkelti atitinkamą turinį (pvz.vaikų pornografiją) ir jau bus problemų, o jei dar padarys platinimą, tuomet negarbė ir teistumas tampa realia perspektyva. Beje, toks opozicinių aktyvistų eliminavimo būdas dabar paplitęs Rusijoje.
Kitas taip pat žinomas ir jau Lietuvoje kai kada naudotas susidorojimo būdas – per ūkinę veiklą. Be abejo jau mano minėtoje Rusijoje tai įgavo milžiniškus mastus (pvz. Navalno byla), tačiau ir mūsų teisėsauga ne ką prasčiau gali taip veikti, jei tik to pareikalaus politinės aplinkybės.
Išsigelbėjimas solidarume
Ar yra išeitis? Taip. Ir tai – ne mistinė vienybė, apie kurią kartkarčiais prabyla dažniausiai tautinės pakraipos opozicija. Vienybės nebuvo, nėra ir nebus. O štai solidarumas įmanomas. Tiesiog reikia perlipti per savo ego ir asmenines antipatijas. Na kam pliektis su tokiu pat aktyvistu dėl nereikšmingų smulkmenų? Na negi sunku pasidalinti internete kolegos straipsniu, net jei jis nėra bendramintis visais gyvenimo klausimais? Ar sudils kojos, jei ateisi į „svetimą“ renginį? Ar nusvirs rankos, jei perduosi savadarbį laikraštį, net ir ne tavo išleistą? Ir ar tikrai tau skaudės, jei apginsi savo skriaudžiamą kolegą darbe? Ar tavo širdis taps mažesnė, jei bent geru žodžiu palaikysi persekiojamą žmogų?
