Buitinių atliekų nerūšiuoju ir greičiausiai nerūšiuosiu. Nustebote? Jau ruošiatės rašyti piktą komentarą, koks čia žaliasis, nerūšiuojantis šiukšlių. Neskubėkite. Konteineriai, skirti popieriui, stiklui ir plastikui, stovi vos už kelių metrų nuo namų, tačiau aš neturiu ką į juos mesti.
Popierių kaupiu maišuose iki šildymo sezono, kuomet jis nukeliauja į katilą ar krosnį, švaraus plastiko (o mesti galima tik švarų) neturiu, nes stengiuosi nepirkti prekių su antrine pakuote, o stiklo tarą „priduodu“ teritoriją nuolatos prižiūrinčiam benamiui. Ir ant širdies gera, ir žmogus, ją pridavęs, naudos turės. Vis geriau nei savo rankomis remti didįjį šiukšlių verslą, kuris, išsidažęs žaliai, prisidengęs gražiomis idėjomis, nori tik vieno – kuo didesnio atliekų kalno.
Sarkastiškai juokiuosi, kai eilinį kartą mojuojama ekologine idėja, rėkiant „rūšiuok“. Taip ir norisi paklausti: o kur „nepirk“, „neimportuok“ ir galiausiai „negamink“? Tiesiog negamink šiukšlių. A, tiesa, juk nevalia šiais laisvosios rinkos laikais reguliuoti jo Didenybės Verslo, net jei milžiniškais kiekiais gaminamas šiukšliadėžių „užpildas“.
Juk yra visiška laisvė eikvoti išteklius, teršti aplinką, transportuoti supakuotą orą, deginti milijonus tonų kuro, o vėliau didvyriškai „kovoji“ už švarą – surinkti visa tai, kas pagaminta, atvežta ir išmesta. Juk visoje šioje grandinėje nerasite nė vieno nepatenkinto, nebent esate vartotojai, kuriems tenka garbinga misija aprūpinti žaliava utilizavimo pramonę, vis labiau pampstančią nuo surenkamų „ekologinių“ mokesčių.
Norite pasijusti tikru disidentu? Pasiūlykite atsisakyti plastikinių pirkinių maišelių arba apriboti pakuotes. Patikėkite – išgirsite, kad tai esą neįmanoma ir „žmonės nesupras“.
Tiesa, daugiau nei prieš pusmetį pats organizavau ir betarpiškai dalyvavau apklausoje, kurioje bandėme išsiaiškinti piliečių vartotojišką sąmoningumą. Į klausimą: „Ar plastikinių pirkinių maišelių atsisakymas sukeltų nepatogumų?“ – teigiamai ar greičiau teigiamai, kaip ir tikėtasi, atsakė šiek tiek daugiau nei pusė apklaustųjų, tačiau į klausimą: „Ar pritartume plastikinių pirkinių maišeliu draudimui?“ – teigiamų ir greičiau teigiamų atsakymų buvo virš 60 proc. Štai jums, galimi oponentai, ir geriausias sąmoningumo įrodymas. Piliečiai supranta, kad bus nedideli nepatogumai, ir su jais sutinka vardan kilnesnio tikslo.
Beje, Italijoje prieš draudimą virė panaši diskusija, kuriai dirigavo prekybininkai ir pakuotės gamintojai. Buvo gąsdinama, kad prekyba sustos, kad dėl daugkartinių krepšių užpuls neregėtos ligos. Tereikėjo pusmečio, kad 3/4 italų teigiamai įvertintų pasikeitimus.
Dar sunkiau kalbėti apie perteklinę prekių pakuotę. Juk vos palietus šią temą iš karto išnyra aibė laisvos prekybos sutarčių, direktyvų ir kitų „šventų karvių“, dėl kurių nevalia užkirsti kelią atliekų įvežimui. Na ir kas, kad žaislas vos degtukų dėžutės dydžio, o jo pakuotė vos į krepšį telpa. Vis tiek privalai įsileisti ir žaislą, ir šiukšles.
Tiesa, yra toks pakuotės mokestis ir į jį panašios mokestinės prievolės, tačiau kokia mums – vartotojams ar aplinkosauga besirūpinantiems piliečiams – iš to nauda? Jokios, nes ir toliau išlaikyti ne patį švariausią utilizavimo verslą nematau jokios būtinybės.
Beje, jei prakalbome apie šio verslo švarumą, tai aš kalbu ne apie taršą, o apie prekybą pažymomis ir apie tai, kuo dabar šiame versle domisi teisėsauga. Dar priminsiu ir apie „šiukšlių karus“, kuomet kovos dėl atliekų tvarkymo verslo kovojo ir italų nusikalstamos grupuotės, ir amerikiečių Čikagoje.
Štai ir pagalvokime: ar išdidžiai sakydami: „esame sąmoningi vartotojai, nes rūšiuojame atliekas“, tikrai esame teisūs? Gal tiesiog tereikia palikti stovėti parduotuvės lentynoje pernelyg išsipūtusią pakuotę, nusipirkti kiaušinius kartoninėje, o ne plastikinėje dėžutėje, vietoje „bambalio“ pasirinkti stiklo tarą – ir mūsų kiekvieno „sutaupyti“ atliekų kilogramai virs tonomis ir dešimtimis tonų? O tuomet gal nebereikės ir pačios „šiukšlių pramonės“?
