Vitalijus Balkus
Geriausias būdas socialdemokratams išlikti yra tučtuojau paleisti partiją. Skamba paradoksaliai, tačiau stebint LSDP traukulius galima drąsiai teigti – tai ne krizė, tai socialdemokratų katastrofa. Tik rinkėjų inertiškumo dėka patekę į Seimą socialdemokratai ne tik nepadarė tinkamų išvadų, tačiau ir pilnu greičiu lekia toliau į prarają. Kai rašau „socialdemokratai“, pirmiausiai, be abejo, turiu omenyje A.Brazausko išugdytą sustabarėjusią partinę nomenklatūrą, kuri dantimis ir nagais laikėsi savo kėdžių ir net nemirktelėdama aukojo socialdemokratines vertybes.
Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. Pokario Europos politinėje sistemoje ilgą laiką dominavo schema, pagal kurią egzistuodavo dvi ar trys dominuojančios politinės jėgos, kurių vieną galime sąlyginai pavadinti „oficialia kaire“ ( socialistai, socialdemokratai ir pan.), o kitą – „oficialia dešine“ ( liberalai, krikčionys demokratai ir konservatoriai). Visi likusieji dažniausiai nusigriebdavo balsų likučius: komunistai – iš kairės, nacionalistai – iš dešinės, na, ir dar šiek tiek rinkėjų simpatijų gaudavo interesų grupes atstovaujančios partijos nuo separatistinių iki „vienos dienos“ populistinių partijų be aiškios vertybinės pakraipos.
Būtent pagal šį modelį po 1990-jų metų buvo dėliojama ir Lietuvos politinė sistema. Galime ginčytis, kiek tai buvo natūralus procesas, o kiek vis tik prisidėjo tuomet gausiai Lietuvą lankę užsienio konsultantai.
Bet faktas liekas faktu – ilgą laiką turėjome iš esmės dvipartinę sistemą, atitikusią klasikinę „kairės“ ir „dešinės“ sampratą. Tik štai Lietuva įžengė į senosios Europos politinę sistemą kaip tik tuo metu, kai šioji jau pradėjo girgždėti. „Dešinėje“ – liberalusis ir konservatyvusis – sparnai išskyrė ir kiekvienas rado savo rinkėją, iš interesų grupių partijų iškilo žalieji, kai kur ( pvz., Jungtinėje Karalystėje) į bendrą politinį procesą įsitraukė separatistinių regionų partijos ir dvipolis politinis pasaulis ėmė sparčiai keistis. Ir keitėsi jis nerangių megapartijų nenaudai, nes nuo jų pirmiausiai nusisukdavo tradiciniai rinkėjai, metų metus iki tol investavę savo lūkesčius. Ir jei „dešinė“ Europoje nukraujavo daugiausiai sustiprėjusių nacionalistų dėka, tai „kairę“ draskyti pradėjo visi, kas tik pasikinkydavo socialinio teisingumo arkliuką.
Lietuvoje tuo tarpu A.Brazausko užantyje saugiai besijautę LSDP partinės bonzos buvo šventai įsitikinę, kad dvipolė politinė Lietuva išliks jei ne amžiams, tai bent iki pensijos tikrai užteks. Net netikėtai, tačiau su stulbinančiu pastovumu sėkmingai iššoksiančios „neformato“ partijos ( Tvarka ir Teisingumas, Darbo Partija ar net A.Valinsko projektas) neprivertė sunerimti, nors tai buvo būtent jų rinkėjų medžiotojos. Matyt, buvo manoma, kad įsitvirtinus ne tik Seime, tačiau „pastačius“ pakankamai žmonių ministerijose, inspekcijose ar valstybinėse įmonėse, jokie permainų vėjai jiems nebaisūs.
Ir racijos tokiame mąstyme tikrai buvo. „Išsišokėliai“ dažniausiai neturėjo tiek galių, kad galėtų perimti valdžios visumą, kurią sudaro toli gražu ne vien parlamento kontrolė. Tie patys „Lietuvos geležinkeliai“, visuomet buvę LSDP kišeneję ir „reikalingų žmonių“ ar jų giminaičių įdarbinimo vieta socdemams, suteikdavo daugiau jėgos, nei net ir gausiausias „išsišokėlių“ partinis skyrius. O tokių galios taškų socemai turėjo dar daugiau. Tiek daug, kad tarp jų ir konservatorių įsivyravo savotiškas ginkluotas neutralitetas kuomet nei vieni, nei kiti nedrįso mušti vieni kitus per skausmingas vietas.
Tik štai tuo metu Europoje pavojaus skambučiai sisteminiams socdemams jau skambėjo vienas po kito. Po PASOK fiasko Graikojoje jau buvo galima numanyti, kad „šampano kairė“, kaip pašaipiai yra vadinami suliberalėję socialdemokratai, jau prarado savo bazinį elektoratą. Net Europos darbininkija, matydama nesugebėjimą apsaugoti darbo vietas ir pasipriešinti gamybos perkėlimui, nemaža dalimi atsigręžė į buvusio dešinio sparno, tačiau nacionalistinės pakraipos partijas arba pasirinko kitas „trečios jėgos“ partijas. Tiesa , Vakarų Europoje sisteminiai socialistai (socialdemokratai) dar turėjo rinkėjų rezervus, t. y. įvairių iki tol niekieno neatstovautų mažumų ir imigrantų. Lietuvoje tokios prabangos LSDP jau neturėjo . Reveransai „new left“ idėjoms, manau, atnešė maždaug tiek balsų, kiek buvo aktyvių šių idėjų skleidėjų, tautinės mažumos jau buvo „apsirūpinusios“ savomis partijomis, o imigrantų, turinčių pilietybę Lietuvoje, taip pat pernelyg mažai. Taigi LSDP, neturėdama elektorato rezervo ir aktyviai barstydama savo, ankščiau ar vėliau turėjo atsidurti aklavietėje.
Turėjo, tačiau sugebėjo tai padaryti daug greičiau nei galėjo atsitikti ir stulbinančiai veiksmingai. Be abejo, aš kalbu apie A.Butkevičiaus valdymo laikotarpį. Atrodytų, Darbo partija, nepaisant sėkmės rinkimuose, buvo iš esmės nukenksminta ir plūduriavo socdemų farvateryje, ekonominė padėtis jei ne gerėjo, tai tikrai nebuvo blogesnė nei konservatorių valdymo laikais. Net apklausos, skelbtos likus metams iki rinkimų, vis dar žadėjo LSDP nors ir netriuškinančią, tačiau vis tik pergalę. Ir tai, nepaisant vykdomos konservatoriams ar liberalams būdingos politikos.
Tik, štai, viskam yra riba. Tad kuomet A.Butkevičius ėmė ne prasčiau nei kokia R. Juknevičienė visų nesėkmių priežastimi regėti „puolančius rusus“ ir net rado „liaudies priešus“ tarp protestuojančių pedagogų, tai pirmiausiai labai nepatiko būtent tipiniam LSDP rinkėjui. Čia buvo emocinis pralaimėjimas, kuomet tūlas pilietis galutinai nustojo matyti skirtumą tarp socdemų ir konsevatorių retorikos. Ir tai anokia smulkmena, nes prisiminkime, kad rinkėjas už kairiąsias partijas tradiciškai labiau balsuoja emocijomis nei protu. Rinkėjas greičiau atleis rimtąsias nuodėmes, nei tai, kad partija, kuriai jis buvo ištikimas, pradėjo naudoti priešo retoriką.
Vėliau sekė tikrų tikriausia vertybinė katastrofa. Naujasis hiperliberalus Darbo Kodeksas, kurio nedrįso paruošti ir priimti net konservatoriai, buvo prastumtas. Prastumtas taip įžūliai, kad net kišeniniai ilgą laiką socdemų filialo vaidmenį atlikę profsąjungų susivienijimai nutarė susilaikyti nuo aktyvios pagalbos rinkimų kampanijos metu. Tiesa, protestuoti prie LSDP kodeksą pernelyg aktyviai irgi nedrįso, tačiau vienas iš amžinų socdemų valdžios ramsčių krito.
Na, o toliau viskas vyko kaip žinomoje reklamoje: „jei nėra skirtumo, tai kam mokėti brangiau“, t. y. kam gilintis į socdemų politikus vingius, jei yra „aiškus“ variantas. Karbauskio „prasčiokai“ , bent jau taip jie save pozicionavo rinkimų kampanijos metu, nesunkiai pastūmė snaudžiančius socdemus. Vėlgi pergalė labiau emocinė, nes jie kairiajam rinkėjui pasirodė labiau savi, na, dar ir be didelės sąžinės graužaties į savo rinkimų programos surašė tipines socdemų tezes, palikdami socdemus ne tik be rinkėjų emocinio prieraišumo, tačiau ir be ideologinių „kelnių“ . Didelis stebuklas, kad rinkėjų inercijos užteko bent tokiam rezultatui, kurį šiandien turi LSDP.
Ir vis tiek socdemų „žiedas“ net ir tuomet nesugebėjo prisiimti atsakomybę už pralaimėjimą. A.Brazausko išugdyti, savo nepajudinamumu įsitikinę fukcionieriai ir toliau manė, esą „valstiečiai“ – tik debesėlis skaidrioje politinėje padangėje ir kartu su konservatoriais galės pastatyti juos į vietą, kaip tai atsitiko su Darbo partija. Neišdegė, nes konservatoriai šį kartą nutarė nepraleisti istorinio šanso svetimomis rankomis pagaliau susidoroti su LSDP.
Ką tokioje padėtyje turėjo padaryti naujas partijos vadovas, kurį partijos mamutai pašaipiai „berniuku“ vadino? O jis padarė geriausią žingsnį, kurį tik galėjo padaryti – pradėjo operuoti prieš daug metų partiją užvaldžiusi auglį, tik, štai, to jau nebepakaks. Išpjauti reikia ne tik jį, tačiau padaryti daug sudėtingesnį darbą – sugrąžinti partiją prie socialdemokratijos, t. y. užimti tikros kairės poziciją. Ir čia kelių užsisidėjusių mamutų pašalinimu padėties neišgelbėsi, nes reikės atkirsti aibę sąsajų su verslo grupuotėmis, išvalyti skyrių vadovybes nuo atsitiktinių žmonių.
Ir štai čia kyla didelis klausimas, kas yra paprasčiau: ar pertvarkyti tai, kas ilgus metus puvo iš vidaus, ar žengti ypatingai ryžtingą žingsnį ir LSDP pagrindu steigti naują partiją, paliekant už borto visą LDDP palikimą ir naujai išdygusius su socialdemokratinėmis idėjomis nieko bendro neturinčius jaunos kartos politinius vadybininkus. Taip, šis žingsnis kainuos vietas savivaldose per kitų metų rinkimus, tiksliau – gali būti, kad kainuos, nes dar didesnė tikimybė, kad besitęsiant dabartinei suirutei kitąmet mes išvysime daug savivaldybių tarybų iš viso be socdemų atstovų.
