Ar egzistuoja porinkiminis gyvenimas? Jei spręsti pagal vykstančios kampanijos toną, drįsčiau tuo didžiai suabejoti. Atvėrus „Facebook“ paskyrą ir paskaičius, ką skelbia rinkimų kampanijos dalyviai ar tiesiog liguistai hiperaktyvūs piliečiai, tiesiog fiziškai juntamas seniai nevalytos išvietės tvaikas. Įdomu tai, kad susistumdymai vyksta aiškiai pagal „svorio kategorijas“, mažieji rinkimų dalyviai pliekiasi tarpusavyje, didieji – šokdina savo kalibro oponentus.
Neminėsiu nė vienos pavardės ar partijos, nes ne personalijose esmė. Svarbūs – patys tipažai, paverčiantys normalų rinkiminį procesą nesimpatišku susistumdymu.
Štai vienas hiperaktyvus veikėjas net kelis mėnesius dėjo į šuns dienas visus konkurentus, kurie, kaip jis manė, gaudys balsus jo įsivaizduojamame rinkėjų lauke. Sakydamas „į šuns dienas“ turiu omenyje visiškai chamišką elgesį, už kurį, jei tai vyktų, pvz., aludėje, galima ir per ragus gauti. Ir štai, o siaube, rinkimų durys užsidaro. Spėkite, ką matome jau kitą dieną? Pasirodo, nėra pasaulyje kito tiek už darną, taiką ir vienybę pasisakančio žmogaus nei šis. Blogiausiai yra tai, kad šioji „užsikirtusi plokštelė“ suksis iki kitos kampanijos pradžios iki vėl bus pradėta elgtis kiauliškai.
Ne ką gražiau atrodo ir tie, kas net nesugebėjo startuoti rinkimams, tačiau dėl savo visiško nesugebėjimo organizuoti savo pačių darbą pasiruošę kaltinti ir „VSD agentus“, ir „infiltruotus priešus“, ir „buką liaudį“, ir apskritai jiems likimas yra pats negailestingiausias, nors jie vieninteliai yra tikros tiesos skleidėjai, tikri kovotojai ir apskritai jiems, nuostabiems, valdžia turi atitekti be rinkimų. Ir eina šie „į svečius“ pas tuos, kurie vis tik rizikuoja dalyvauti net ir žinodami, kad kovoti su valdiškomis gerai finansuojamomis partijomis bus sunku, ir kabinėjasi, kabinėjasi, kabinėjasi. Nors kaip žmogus, ne pirmus metus esantis visuomeninėje veikloje, galiu visiškai drąsiai teigti, kad bet kuris iš jų būtų laimingas, jei kas pakviestų kandidatuoti ir, be abejo, pinigėlius sumokėtų.
Be abejonės, yra ir tokių, kurie apskritai nemato prasmės rinkimuose. Motyvuotų dabartinės sistemos kritikų yra, jų nėra daug ir jie tikrai nėra vienas ir tas pats, kas tiesiog nesugebėjusieji rinkimams pasiruošti ir dabar liejantys savo apmaudą purvinais upeliais.
„Su tokiais draugais ir priešų nereikia“ – taip kartais galima apibūdinti tuos, kurie tiek įsimylėjo savo favoritus, kad pasiruošę kibti į atlapus bet kuriam, kas tik drįso suabejoti jų pasirinkimu. Labai abejoju, ar pridės simpatijų agitacija, susivedanti į taškymąsi įžeidimais, ir epitetų klijavimas. Tiesa, tokių abejotinų rėmėjų sudrausminimu pirmiausiai turėtų rūpintis kampanijos dalyviai ir, jei jie to nedaro, reikia suprasti, kad tokia „parama“ jiems tinkama ir nereikia po to stebėtis, kai vieną kartą tokių neadekvačių aktyvistų pasisakymus pradės retransliuoti valdiška propaganda, priskiriant juos pačiam kandidatui ar partijai.
Tikrai nemoralizuoju, tiesiog siūlau pagalvoti, kad po rinkimų juk teks susidurti ne tik su tais, su kuriais eita kartu, tačiau ir su tais, kurie oponavo. Na, gal nors tai sustabdys nuo visiškai atviro chamiškumo, šmeižimo ar įžeidinėjimų?
Be abejo, pati padėtis, kuomet daugmaž panašius tikslus deklaruojančios organizacijos kampanijos metu pavirsta vorų stiklainyje atitikmeniu, susidaro ne vien dėl bendros politinės kultūros stokos. Akivaizdu, kad šiandienos „alternatyvą“ slegia gili bendroji ideologinė krizė. Nesant rimtesnei vertybinei sistemai ir veikiant trumpos rinkimų kampanijos sąlygomis neišvengiamai siūlymų paketas rinkėjui susiveda į „gyvenimo gerinimo“ , „tautos vienybės“ ar dar kokius deklaratyvius teiginius. O kai tokius paketus turi dvi, tris ar penkios konkuruojančios organizacijos, telieka plėšyti rinkėjus vienai iš kitos.
Ar yra išeitis? Taip, yra. Pirmiausiai – tai vidinis nusistatymas prieš chamus. Nediskutuoju, nesidalinu ir neminiu. Štai toks elgesys galiausiai nustumtų nepraustaburnius į užribį. O nuo to bus visiems tik geriau. Nes nepamirškite – ir po rinkimų gyvybė egzistuoja ir po vienų rinkimų neišvengiamai ateis kiti.
