Jau 3 metai praėjo nuo tos dienos, kuomet daugelis mūsų bendrapiliečių pirmą kartą išgirdo apie vadinamąją ekonominę krizę. Tiesa, tai pirmiausia buvo kažkokios amerikietiškos realybės atgarsiai, kuriuose skambėjo mažai kam žinomi bankų pavadinimai, o ir JAV pingantis būstas neatrodė vertas dėmesio „butai brangs“ isterijos fone. Ir jie brango – brango net tuomet, kai tušti butai jau buvo skaičiuojami laiptinėmis.
Bet šiandien nekalbėkime nei apie naujų namų gipskartonio estetiką, nei apie bankus, kurie, pasinaudodami Lietuvoje įteisinta skolininko vergove iki gyvos galvos, dalino pinigus rizikingiems klientams. Nekalbėkime nei apie komercinių bankų „gerąją fėją“ R. Šarkiną, kurio sprendimu skandinavų bankai 2008 m. gruodį išsivežė iš Lietuvos pinigus. Nekalbėkime net apie tai, kaip vienas skandinaviškų bankų filialų Lietuvoje buvo išgelbėtas nuo kracho. Tai tik detalės, didelės mozaikos, vadinamos kapitalizmu, stikliukai.
Ekonomikoje nėra „savarankiškų“ problemų – viskas tarpusavyje susiję. Negali mažinti nedarbo naikindamas darbo vietas, negali skatinti vietinės gamybos leisdamas užversti šalį įvežtiniu šlamštu, negali remti smulkaus verslo leisdamas formuotis monopolijoms, negali išlaikyti socialinės apsaugos sistemos naikindamas realų ūkio sektorių. Daug ko negalima daryti. O juk daro. Ir vėl gi nekalbėkime apie nedarbą, verslą ar šalies užsienio prekybą – tai atskiros didelės temos, kurioms nagrinėti nepakanka replikos formato.
Kalbėkime apie mus – apie tą šalies gyventojų daugumą, kurią įprastą vadinti „paprastais žmonėmis“. Apie tuos, kurie neprisiliečia prie visos visuomenės suneštų ėdalybų. Apie tuos, kurie neturi galimybių nedalyvauti visuomeniniame gamybos procese, ir apie tuos, kurie šiame procese dalyvauti dar negali ar jau negali. Nenoriu vartoti konkrečių „pensininko“, „neįgaliojo“, „studento“, „bedarbio“, „samdomojo darbuotojo“ ar „vienišos motinos“apibrėžimų vien dėl to, kad nesukelčiau nereikalingos diskusijos aiškinantis, kas labiau nuskriaustas ir kam per šią vadinamąją „krizę“ buvo sunkiausia.
O juk tokia diskusija, kurioje viena socialinė grupė puola kitą, vyksta nuolat. Susiformavo ideali rinkos visuomenė, kurioje klesti akivaizdžiai darvinistinis vidinės konkurencijos principas. Liberalizmo triumfas, kur laisvė suvokiama per sutraiškytų konkurentų prizmę. Ir jei rytoj paaiškėtų, kad visuomeninio pyrago neužtenka išlaikyti visas visuomeninėje gamyboje nedalyvaujančias grupes ir būtų nuspręsta vieną grupių paaukoti, kitos šį sprendimą džiaugsmingai sutiktų. A. Soleženycino „Gulago archipelage“ aprašytas stalininio „lagerio“ principas „Šiandien nudvėsk tu, o rytoj aš“ puikiai veikia.
2008 m. pirmųjų problemų fone atrodė, kad mes keisimės ir jau niekuomet nebūsime tokie nerūpestingi, naivus ar patiklūs. Matydami, kaip tos pačios problemos slegia kaimyną, esamą ar jau buvusį bendradarbį, kartais manėme, kad štai gimsta naujas solidarumas. Deja, netapome nei gudresni ir atsargesni, nei solidaresni. Atvirkščiai, tapome dar mažiau pakantesni mūsų konkurentų atžvilgiu, kuriais mes – liberaliosios laisvarinkinės logikos aplogetai – privalome laikyti visus, su kuriais tenka komunikuoti.
Didžiausi priešai yra tie, su kuriais komunikuoji betarpiškai – tokia yrančios visuomenės taisyklė. Didžiausias smulkaus verslininko (prakeikto „gariūnščiko“) priešas – samdomas darbuotojas, didžiausias valstybės tarnautojo (mediko ar socialinio darbuotojo) priešininkas – pensininkas. Na, o tuos, kurie tėra veidai televizijos ekrane, keikti yra tradicijos dalykas, tačiau daryti tai geriausia interneto komentaruose. O pilietiškumo traukuliai per rinkimus parodo visišką paklusnumą esantiems visuomeninės „mitybos piramidės“ viršūnėje. Egiptiečiai tikėjo, kad faraonus siunčia į Žemę dievai. Mes XXI amžiuje baigiame įtikėti, kad valdančiosios grupuotės lygiai taip pat nepajudinamos ir sudaro išskirtinę kastą.
O juk dirva, ant kurios išaugęs didžiosios visuomenės dalies požiūris į valdantį elitą yra sumišęs su fatalizmu ir mazochizmu, atsirado jau seniai. Daug seniau nei prasidėjo vadinamoji krizė. Kartais teigiama, kad esminiai pokyčiai visuomenėje įvyksta nugyvenus trijų kartų ciklą. Ėmus vadovautis šia teorija, galima sakyti, kad mano kartos, kuri yra pirmoji karta, susiformavusi jau naujos Lietuvos realijomis, „karma“ – tai senelių, gyvenusių totalitarinių režimų sąlygomis, ir tėvų, gyvenusių tarybinės santvarkos sąlygomis, patirtis.
Nagrinėjant istorinį „palikimą“, pirmiausia į akis krenta paradoksas, kuomet vakarietiškos kapitalistinės visuomenės išaugino tam tikrus horizontalius bendruomeninius ryšius, dirbančiųjų solidarumą, pilietinių aktyvistų ir savanorių grupes, o byranti tarybinė visuomenė, ilgai gyvenusi tariamo kolektyvizmo idėjomis, paliko po savęs aštrias konfliktų skeveldras.
O juk viskas paprasta – vėlyvoji tarybinė visuomenė gyveno aršios vidinės konkurencijos sąlygomis, tik ši konkurencija nebuvo oficialiai pripažįstama. XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios „kriminalinė revoliucija“ buvo tik seniau prasidėjusių procesų tąsa. Ne veltui Lietuvoje taip greitai prigijo liberalios visuotinės konkurencijos ir visuotinio suprekinimo idėja. Visuomenė jau buvo pasiruošusi visų kovai su visais. Kol Vakarų visuomenė plėtė vidinio pakantumo ribas (nors kartais ir diskutuotina linkme), mes buvome įmesti į „kovos už būvį“ katilą. Na, o ten, kur nepriteklius ir neužtikrintumas savo ateitimi, – sutarimo nelauk.
O jei dirbtinai pakurstysi prieštaravimus, supriešinsi vieną grupę su kitą, įstumsi kai kurias socialines grupes į visuomeninį getą, tuomet kas gi apsaugos nuo bejerutizacijos (t.y. nekontroliuojamo įvairių grupių susidūrimo)? Atsakymas vienas – politinė šalies valdžia, esanti „virš“ konkuruojančių grupių. Štai vienas iš atsakymų į klausimą, kodėl Lietuva, 3 metus praleidusi ekonominėje duobėje, išvengė didesnių protestų. Senų žmonių posakis „Kad tik karo nebūtų“ suveikė ir šį kartą. Kiekviena iš nepatenkintų ir potencialiai galėjusių protestuoti socialinių grupių turėjo ką prarasti ir turėjo savų priežasčių manyti, kad jų padėtį valdžia pagerins kitų socialinių grupių sąskaita. Be to, Lietuvoje taip ir nesusiformavo beturčių sluoksnis, kuriam nebūtų buvę ką prarasti.
Nereikia manyti, kad apibrėžimas „valdžia“ – tai slapto išrinktųjų klubo sinonimas. Tai tiesiog būsena, kurios apimti individai tampa pernelyg susirūpinę savo pačių gerove. Tai kolektyvinė būsena, todėl terminą „solidarumas” galime drąsiai vartoti tik kalbėdami apie valdžią. Radikalūs sistemos pokyčiai būtų mirtini visam susiformavusiam politinio elito ir jo satelitų sluoksniui. Būtent iš politinio elito solidarumo kyla įvairūs iškrypę dariniai, kaip jau atsitiko su skandalinguoju „2K” ir su virtine kitų nacionalinio bei vietinio masto darinių.
Analizuodamas pastarųjų metų patirtį, nematau nieko, kas šiandien mus skirtų nuo mūsų 2008-aisiais. Prezidento rinkimų (o tiksliau vienos kandidatės rinkimo) rezultatą vertinu kaip emociškai pagrįstą pasirinkimą, tačiau šių metų savivaldų rinkimai parodė, kad nesolidari visuomenė ir toliau priima solidaraus politinio elito žaidimo taisykles.
Nenorėčiau užbaigti teksto liūdna gaida. Vis dėlto per šiuos 3 metus kai kas pasikeitė. Pro susiformavusią naujosios Lietuvos politinę tradiciją, pro vis dar labai stiprius grupinius interesus, pro piliečių apatiją, pro vartotojišką egoizmą, pro visuotinius stereotipus kalasi naujos pilietinės visuomenės daigai. Ko gero, tik prieš 20 metų buvo kuriama tiek daug naujų visuomeninių judėjimų. Svarbiausia, kad šie judėjimai jau nėra už borto likusių politikų projektai, o savo vertybines nuostatas turinčios organizacijos. Jau matomos ir profesinės sąjungos, kurių veiklos iki šiol nebuvo matyti. Taip, nėra masiškumo, nėra tarpusavio kontakto, nėra aiškių lyderių, tačiau kuomet viešumoje atsiranda tie, kuriems ne vis vien, kaip mes gyvensime rytoj, poryt ir po 10 metų, tai pirmasis žingsnis keliu, kuris mus išves iš liberaldarvinizmo aklavietės.
Vitalijus Balkus
