Atsistatydina Popiežius Benediktas XVI. Per paskutinius beveik 600 metų – tai pirmas atvejis. O ir ankstesni atsistatydinimai buvo iššaukti pragmatiško aplinkos situacijų vertinimo ir jais siekiama užkirsti kelius galimiems bažnyčios skilimams. Dėl sveikatos, dėl negebėjimo eiti pareigų – ko gero, pirmas atvejis.
Taip, neabejotinai teisūs daugelis komentatorių ir globalios politikos veikėjų, kurie pabrėžia dar veikiančio Popiežiaus amžių, ligas ir skelbiasi žmogiškai suprantą tokį apsisprendimą. Pagaliau, Popiežius yra žmogus ir jam tikrai nėra svetimos visos žmogiškosios abejonės ir klaidos. Vargiai kada nors sužinosime tikrąsias atsistatydinimo priežastis, nes daugiaamžiame fone keistokai atrodo būtent toks veiksmo paaiškinimas.
Prisiminkime dar prieš aštuonerius metus popiežiavusį Joną Paulių II – ąjį. Jis išrodė daug blogiau, bet nešė prisiimtą kryžių iki pat paskutinio atodūsio ir pabaigė savo kelią viena iš paskutinių garsių frazių: “Aš tiek ilgai jūsų ieškojau, dabar jūs atėjote pas mane“. Benediktas XVI pasielgė kitaip. Ar tai Dievo, ar tai jo, ir ar vien jo valia?
Kažkur perskaičiau keistoką pranešimą, kad tuo pat metu, kai Popiežius siaurame kardinolų rate išreiškė savo sprendimą, į Bazilikos kupolą trenkė žaibas. Jei tai tiesa, o ne eilinė žiniasklaidos antis, pagal dažnį įvykis – eilinis, bet pagal laiką – mistinis. Dauguma mūsų netiki reiškiniais, kurių negali paaiškinti, bet tai dar neįrodo, kad jų nėra.
Kaip bebūtume materialistais, kaip bepripažintume tik tai, kas moksliškai paaiškintina, visada atsiras įvykių, kuriuos nei mokslas, nei materialinio pasaulio samprata įvertinti nepajėgia. Nors viešumoje daugiausiai neigiame tokius reiškinius, bet tikrumoje pripažįstame, kad be mūsų apčiuopiamo kūno dar egzistuoja ir dvasia, kurios paslaptys iki šiol mums nesuprantamos ir neprieinamos.
Neigti visa tai galima, bet paaiškinti – labai sunku arba neįmanoma. Prisiminkime dabartinio Popiežiaus pirmtako Jono Pauliaus II laidotuves: vienišas karstas ant neštuvų prieš įėjimą į Baziliką ir ant jo gulinti Popiežiaus naudota Evangelija. Pakilęs vėjas sklaido jos lapus, tarsi karštligiškai kažko ieškodamas, kas dar liko nepasakyta, garsiai išeinančio neištarta ir reikiamu momentu, kai Žemės gyventojai padeda tašką savo atsisveikinimo apeigose, ją užverčią ir lyg užantspauduoja.
Viskas pasakyta, viskas ištarta, bet… ar išgirsta?
Tai sutapimas ar ženklas? Kiekvienas priims savaip, tačiau, jei tai ženklas, tai ką juo norima buvo pasakyti? Jono Pauliaus žemiškoji kelionė tikrai pasibaigė? Dabar ir visados? O gal dar daugiau? Juk ne jo asmens parašyta knyga ant karsto, o Evangelija. Ji priklauso visiems. Gal tai ženklas, reiškiantis kur kas daugiau ,nei vieno Dievo tarno žemiškosios kelionės pabaigą? Gal… „Nežinomi Viešpats keliai”.
Daug gimsta minčių ir į jas nerandame atsakymų. Ir nerasim. Kodėl? Todėl, kad nenorime galvoti, norime gyventi. Dabartyje. „Po mūsų nors ir tvanas.”
Sutinku, bažnyčia egzistuoja realiame laike ir realioje aplinkoje. Ji negali būti uždaras Dievo būstas, absoliučiai nereaguojantis į žemišką įvykių eigą. Dar daugiau, ji atskirais atvejais buvo ir tebėra tų žemiškų įvykių įkvėpėja ir net vykdytoja. Bent per du tūkstančius krikščioniškojo tikėjimo metų tai galima stebėti. Todėl sugrįžkime į „žemiškąjį rojų” ir iš kasdieninės varpinės pažvelkime į šį faktą.
Neužmerkime akių, nemostelėkime atsainiai ranka, pripažinkime realybę. O ji tokia, kad paskutiniame dešimtmetyje puolimas prieš tradicines religijas ženkliai sustiprėjo. Kai išgirstame apie islamą, mūsų galvose formuojasi terorizmo, radikalizmo vaizdiniai. Katalikų tikėjimas aršiai žiniasklaidos tapatinamas su pedofilija, mažamečių tvirkinimu ir palaidūniškumu. Paskutiniu metu dar pridedamas begalinis turto siekimas. Provoslaviškoji krikščionių šaka kaltinama paklusnumu valstybinei Rusijos politikai ir iš jos primityviai tyčiojamasi, kad ir skatinant kvailų mergelių grupelę, o po to jas paverčiant pasaulinėmis didvyrėmis. Menkiau girdime apie budizmą ar induizmą. Gal todėl, kad mums, vakariečiams, šios tradicinės religijos mažiau aktualios, gal todėl ,kad jas paliesti yra baugoka, gal todėl, kad šios nepriklauso tam pačiam žydiškajam kamienui. Kaip ten bebūtų, bet puolimas – akivaizdus.
Kodėl? Ko reikalaujame iš bažnyčių? Atvirumo. Tikrai? Negi nesuprantame, kad paslaptis ir yra bažnyčios stiprybė? Protas negali sukurti tikėjimo. Jis kuria abejones. Tikima širdimi ir tas tikėjimas negali būti suguldytas lentynėlėse, patvirtintas fizikų, chemikų, astronomų ar apskaičiuotas matematinėmis formulėmis. Religija veikia dvasią, o ši mums nepasiduoda valdoma, kad ir kiek visokiausių priemonių beišgalvotume. Būtent ji mus padaro žmonėmis, nes priešingu atveju mes pavirstume biologine mašina, kurią beprotiškai lengva valdyti ir lengva ja manipuliuoti.
Versdami gyventi bažnyčias pagal pasaulietišką modelį, mes kartu su tuo abejotinu „atvirumo” reikalavimu iš jų šaliname patį Dievą, o be jo bažnyčios netenka savo sakralumo. Netekusios šito, neabejotinai bus apneštos istorijos dulkėmis. Tai tik laiko klausimas.
Skaitytojas imsis prieštarauti: negi to, kas skelbiama žiniasklaidoje, nėra? Atsakysiu, kad tikrai yra. Egzistuoja radikalusis islamo sparnas, gerokai nutolęs ir nesąmoningai neigiantis tikruosius Korano reikalavimus. Neabejotinai surasime skelbiamų problemų katalikų bažnyčioje ar nuolankaus paklusnumo provoslavų cerkvėje. Visa tai egzistuoja, bet tiesa ir tai ,kad visa tai yra nedidelė mažuma. Katalikiškam tikėjimui pasaulyje save priskiria daugiau kaip 1,3 milijardo žmonių. Vien Šv .Sosto tarnų (kunigų, djakonų) – milijonas. Negi mes manome, kad šioje medaus statinėje neatsiras deguto šaukšto? Atsiras. Gamtoje nieko gryname pavidale nesurasi, visada ir visur bus priemaišų. Ar todėl reikia pulti visą bažnyčią, tikėjimą? Reikia, jei turi tikslą…
Nesu dogmatikas, bet su gailesčiu stebiu, kaip krikščionybė traukiasi, pasiduoda, o valstybės krenta po kojomis vadinamai tolerancijai. Na, kokia tai tikrumoje tolerancija? Ar tai, kad absoliuti dauguma pasiduoda seksualinių mažumų agresyviems reikalavimams, vadintina tolerancija? Pasakykime tiesą: šių žmonių pasaulyje yra labai maža, bet jų reikalavimai pateikiami kaip patys svarbiausi. Kuriamos organizacijos, jas kažkas finansuoja, jų problemas žiniasklaida iškelia į pirmus puslapius. Visa tai – kvailybių kvailybė.
Arba, internete surasi atviros pedofilijos, pornografijos. Pasaulyje egzistuoja ištisi tinklai šių organizacijų. Prekiaujama moterimis, vaikais. Tai – vieša paslaptis, tačiau, kai to reikia, visada pirmiausiai duriama pirštu į bažnyčią. Kodėl?
Iš prekybos narkotikais, žmonėmis didieji pasaulio bankai kasmet per savo tinklus išplauna iki 500 milijardų dolerių. Ar apie tai diskutuojama, ar apie tai kalbama? Retai, labai retai prasprūsta informacija, bet ji jokio didesnio poveikio nesukelia. Paskutiniai Italijos banko veiksmai, kai šis sustabdė Vatikano banko aptarnavimą kortelėmis, tuoj buvo išplatinti visais stambiosios žiniasklaidos kanalais. Kodėl? Esą Vatikanas galimai plauna nešvariai uždirbtus pinigus. Ar tai tiesa? Galbūt. Vatikanas turi apie 390 pastovių gyventojų. Jo, kaip valstybės, piliečių skaičius nesiekia ir tūkstanties. Teritorija – 44 hektarai. Kasmet gaunamos pajamos iš pasaulyje esančių vyskupijų surinktų aukų – apie 300 milijonų. Panašiai surenkama iš turizmo ir prekybos. Tai skaičiai, kurie lengvai surandami. Žinau, daugeliui tie skaičiai atrodys gerokai neatitinkantys tikrovės. Gerai, padidinkime juos kokius penkis kartus, gausime tris milijardus. Apyvartoje, galbūt kapitale. Ar tai daug? Tam, kuris skaičiuoja, kaip išgyventi nuo algos iki algos arba iš mizernos pensijos, – begaliniai daug, tačiau pasaulyje kasdieninėje apyvartoje sukasi dešimtys trilijonų, ir tie trys milijardai – lašas valiutų jūroje.
Tikslas, kurio siekiama – pasaulis turi būti valdomas. Vėl sąmokslo teorija? Ne, tai pasaulio galingųjų beprotybė. Idėja, kurios karčius vaisius žmonija savo istorijoje daug kartų kramtė ir tebekramto.
Bažnyčios – savarankiški ir daug daugiau nepriklausomi subjektai, nei pasaulietiškosios institucijos. Kaip jas paversti paklusniomis, kaip priversti tarnauti galingųjų beprotybei? Sunaikinti paslaptį ir, kadangi jos iš „kūno ir kraujo”, priversti atiduoti visa tai, kas materialiai leidžia joms būti savarankiškom. Daugiau nieko nereikia, daugiau padarys žiniasklaida…
Vakar Benediktas XVI, patvirtindamas savo apsisprendimą, pasakė: „Tai bažnyčios labui”. Aha, jau aiškiau, jau žemiškiau. Tai – lyg ir lengvas tikrosios sprendimo priežasties širmos kilstelėjimas. Vadinasi, bažnyčios problemos verčia trauktis. Kokios?
Amerikos ir Anglijos žiniasklaida iš pat pradžių labai tiesmukiškai nurodė į pedofilijos skandalus. Šitą priežastį kalą visi, kas netingi ,bet juo labiau ji brukama, tuo labiau kelia abejonių. Vargu, ar tai yra tikroji priežastis.
Ar gali būti, kad asmuo, kuris patarnaudavo prie Popiežiaus stalo ir kuris nuteistas už asmeninių Jo Šventenybės dokumentų paviešinimą ,perdavė kažką daugiau, kažką daug reikšmingesnio? Gali. Popiežius priverstas trauktis, nes priešingu atveju tai pateks į viešumą? Bet tai jau panašu į šantažą. Ar manote, kad galingieji tokiomis priemonėmis nesinaudoja?
Kas dar gali priversti Popiežių trauktis? Vidinis Vatikano kurijos nepasitenkinimas jo vykdoma politika? Galbūt, bet Popiežius tokiems atvejams turi imunitetą. Pagal bažnyčios kanonus jis yra vienvaldis ir jo sprendimai – privalomi.
Kas dar? Negalia ne tik fizinė? Tam nereiktų pasitraukimo, tam užtektų atsiriboti nuo per didelių viešumų. Be to, paskutiniame susitikime su tikinčiaisiais ir mišiose Šv.Petro Bazilikoje jis tikrai nėra panašus į praradusį gebėjimą mąstyti ar veikti.
Susidariusiose aplinkybėse reikalingas jaunesnis, veiklesnis? Tikrai, Popiežiaus metai gal ir trukdo energingiau skelbti Evangeliją plačiame pasaulyje, bet tiesa yra tai, kad antro Jono Pauliaus II artimiausioje ateityje nebus. Tokie gimsta retai. Labai retai. Manoma, kad liberalesnis įpėdinis greičiau ir lanksčiau galės pritaikyti bažnyčią dabarties realijoms? Tada tikrai Šv.Malachijas teisus savo pranašystėse, kad ateinantis bus paskutinis. Kodėl? Dogmos – vienas kertinių bažnyčios pamatų akmenų, nes jos remiasi Evangelija. Pajudink jas ir grius viskas, kas per du tūkstantmečius sukurta.
Tai kur išeitis? Kas gali sustiprinti, kas gali tapti išlikimo garantu? Vienybė. Krikščioniškoji vienybė. Ne, ne į anglikonų, kuri paversta D.Britanijos karūnos tarnaite, ne, ne į reformatų, kuri tėra atspindys pasaulietiškojo gyvenimo, ne, ne į mormonus, baptistus ar dar kokias nors sektas Šv.Sostui reikia nukreipti savo žvilgsnį. Į Rytus, į provoslaviškąją krikščionybės šaką. Šių dviejų šakų sugrįžimas prie savo šaknų, prie pradinės krikščioniškosios idėjos taptų ta jėga, kuri atlaikytų griovimo apraiškas.
Ar kandidatų, kuriuos taip perša mums viešoji žiniasklaida, tarpe yra toks žmogus, ar tokie žmonės? Gal. Pranašu tikrai nesu, bet jei Popiežiumi bus išrinktas italas ar amerikietis, tai mes drąsiai galėsime galvoti, kad visa tai ne Dievo pirštas. Kaip tikrai ne Dievo ženklas verčia dabartinį Popiežių trauktis iš pareigų.
Pagyvensim, pamatysim.
