Gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente, gerai, kad pareiškėte, jog bandysite siekti antros kadencijos, naujai prisiimdamas valstybės vadovo teises ir pareigas. Toks Jūsų apsisprendimas liudija, jog suprantate, kad ne viską padarėte, kas priklausė pagal Prezidento funkcinę kompetenciją. Kažin ar galėjote nuveikti daugiau, nes piliečių lūkesčiai, poreikiai ir pasiūlymai Jus retai tepasiekdavo.
Prezidento kanceliarija tartum cerberis saugojo Jus nuo tautos balso, tvarkingai atsakydama kiekvienam pareiškėjui, kad su Prezidentui siųstu laišku kažkieno buvo susipažinta. Jeigu ruošiatės tęsti tokią praktiką, tai gerai pasvarstykite, kas svarbiau – brandaus valstybingumo siekianti Tauta, ar defektiniame valstybingume ilgai ir gerai besijaučiąs PREZIDENTAS.
Deja, gerai jaustis Jums vis dar nėra pagrindo, nes esate vadovas tokios valstybės, kurioje ne išorės, o vidaus jėgos sistemingai kėsinasi į šalies konstitucinę santvarką, o Jūs dėl konstitucinių vertybių apsaugos beveik nieko nesate padaręs.
Suprantama, kai kėsinasi išorinės jėgos, būtinos subendrintos pastangos, dažniausiai lydimos ir kraujo praliejimo, o tam reikia ir piliečių lojalumo. Tačiau, kai į konstitucinę santvarką kėsinasi privilegijų ir išskirtinės naudos sau ieškantys savos valstybės pareigūnai, gali pakakti civilizuotų valstybės vadovo pastangų tam užkardyti.
Kas yra konstitucinė santvarka ir ką būtina pakeisti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), kaip teisinės valstybės pagrindas, nebūtų šiurkščiai pažeidinėjama? Kas nuveiktina, kad ženkliai sumažėtų valstybės pareigūnų, kurie prisidengdami institucijų kompetencija, sistemingai kėsinasi į šalies konstitucinę santvarką?
Konstitucinė santvarka – tai konstitucinėmis normomis nustatyta šalies valdysenos tvarka, sauganti ir ginanti Tautos bendrabūvio vertybes. Sistemingas tos tvarkos pažeidinėjimas ir yra kėsinimasis į konstitucinę santvarką.
Akivaizdus konstitucinės santvarkos pažeidinėjimo faktas – Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalies normos, kuri nustato, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, ignoravimas. Konstitucija, kaip vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos 6 str. 1 dalis), vadovaujantis įprastine logika, reikalauja, kad visi teisės aktai, kuriems jau netaikoma žinybinė kontrolė ir instancinis atšaukiamumas, turėtų atitikties Konstitucijai patikrinimo procedūrą. Nesant tokios kontrolės, nėra galimybės nustatyti ar konkretus aktas atitinka Konstituciją.
Dabartiniu laikotarpiu valstybės institucijos gana dažnai prievartauja fizinius ar/ir juridinius asmenis, vykdyti teismo aktus, kurie pagal Konstitucijos 7 straipsnį yra negaliojantys. Taip pažeidinėjami teisėti asmenų interesai ir griaunamas piliečių lojalumas savo valstybei tik dėl to, kad ,,galutiniams ir neskundžiamiems“ teismų aktams (skirtingai nei Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktams) nenumatyta konstitucingumo kontrolė.
Ar neparadoksalu, kad pagal Konstituciją (tiesiogiai taikomą aktą), pavyzdžiui, korupciniais motyvais priimtas teismo aktas, kaip priešingas Konstitucijai, laikomas negaliojančiu, o antstolis pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą prievartauja nieko nepažeidusį žmogų vykdyti tokį aktą.
Gerbiamas Prezidente, ar tokia defektinio valstybingumo praktika Jums, kaip valstybės vadovui, tikrai nekelia nerimo?
Turint galvoje, kad Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę (Konstitucijos 68 str.1 dalis), o kaip Tautos įgaliojimus turinčio valstybės vadovo (Konstitucijos 77 str. 1 dalis) ir tuo pačiu piliečio galimybių sutapties pagrindu turi išskirtinę teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką (Konstitucijos 3 str. 2 dalis), Prezidento konstitucines galias sunku pervertinti. Todėl Prezidentui nieko nedaryti, abejingai užsimerkiant susidūrus su antikonstitucine valstybingumo praktika, ir siekti antros kadencijos, švelniai tariant, nėra valstybiškas mąstymas?
Lietuvos pilietis Jonas Ivoška
