Valdas Vižinis
Žinai , žmogau, kiek su tavimi nesimatėm. Bemaž 30 metų. Tas epizodas, kai mirė Ruplėnas ir mus Laisvė paskubino fotografuotis straipsniui apie „Dviratį“ nesiskaito. Pernelyg greitas, paviršutiniškas. Elgėmės mandagiai vienas su kitu, nors sentimentus pasilikom sau. Iki kada nors. Paskui buvo skambutis tau per klaidą ir mes vėl sugebėjome persimesti keliais neįžeidžiais sakiniais.
Regis, būtų mažoka tiek kartu išbuvusiems, darbų scenoje „pridariusiems“, laikomais „legendomis“ žmonėms. Nors dėl „legendų“ iki šiol nesu tikras. Tiesiog atsimena ir tiek.
Žinai, ir visą tą laiką karts nuo karto atsirasdavo tai vienas ,tai kitas norintis įtraukti į karą prieš tave. O prieš tau kandidatuojant į prezidentus, jau skambino ir TV laidų prodiuseriai ieškodami kompromato.
Žinai, ką atsakydavau ?
Arūnas buvo gyvenimo, kurį ir dabar laikau brangiu, mano jaunystės dalis ir savo rankomis to negriausiu.
Sekiau tavo viešą gyvenimą būnant „vienu iš trijų“. Šypsodavausi žinodamas tikrąjį Arūną Valinską.
Niekada, nei vieno žodžio apie tave. Nors taip knietėjo.
Ir neišlaikiau. Viešas laiškas.
……
Man nepatinka kuo tu tapai. Gniuždančiu žmones bestija, naudojančia politinio monstro galią. Tik nereikia kalbėti apie Lietuvą. Man nekalbėk.
Gytis, Ligitas, Selas..
Tai, ką darai dabar su Lietuva, nesisieja niekaip. Per Gyčio sūnų stengiesi išjungti Gytį, Ligitas – asmeninis politinis kerštas. O Selas tiesiog niekada nebuvo tau pasiekiamas nei kaip atlikėjas, nei asmenybė ir visados tau atsikirsdavo lygiai kaip ir tu – nesivaldydamas, nebijodamas.
Beje, Gytis visiškai atskira kalba. Žmogus, kuriuo bandei pasinaudoti, tau viešai pasakė – taip negalima.
Štai ir visos žemiškosios priežastys, dėl kurių tau nesimiega. O gaila..
………
„Šitą žemę man likimas dovanojo, jos kalba mane užbūrė amžinai ir tegul ją visos negandos aplenkia, mano žemė man vieninteliai namai..“ – apie Lietuvą dainuoja tavimi Lietuvos priešu paverstas Gytis.
„Jei tavęs nėra, į ką man atsiremti, kaip surasti ryto saulę languose, į kurią pasaulio pusę reikia žengti, kaip išsaugot tavo vardą vaikuose..“– „Mano kraštą“ dainuoja japonų choras.
Japonų choras dainuoja Lietuvą , Arūnai. Gyčio dainą!!
„Mano kraštas, Draugams, Palankūs vėjai,“ – ar suvoki kokios galios jo kūriniai. Kaip galingai jie veikia.
„Mes vėl susitikom po šitiek metų, mylėję, tikėję ir daug ko netekę,“ – gitara pritaria sau Gytis.
Juk buvot draugai. Nors… su visais buvai draugas ir tavo versli asmenybė tuo nestebino.
„Už tuos kurie kenčia, už tuos kur išduoda,“ – vyną aukoja Gytis.
Jausmingi, veriantys žodžiais žodžiai iki gilumų. Įdėtas į muziką eilėraštis Gyčio pasodrintu balsu veria kiaurai.
Orus Gytis.
Žinai , kuo jūs iš esmės skiriatės. Gytis orus. Nes tik oriam žmogui paklūsta tikroji kūrybos galia.
Orus, Arūnai..
Orus tu?
Užduok sau šį klausimą, pamąstyk, ir atsakyk sau. Neprašau viešai. Tiesiog…
„Šiam pasauly visko būna, atsimerki vieną rytą ir dairaisi ar čia juoktis, ar čia verkti nežinai“ – Gytis dainuoja gyvenimą, kuriame dabar esi ir tu.
O „palankūs vėjai“. „Palankūs vėjai“!!!
Kokius išgyvenimus patiria lietuviai emigrantai besiklausantys šios dainos. O taip gali išgyventi žodžius, vieną po kito.. va taip. Pasileisti visu garsu ir iki skausmo jausti kiekvieną posmą. Gali?
Nebandei? Pabandyk – „Nėra auksinio kalno, nėra švelnesnio delno, už tą, kuris man moja ant ilgo balto molo, tik man palankūs vėjai, visas duris atvėrė, namo, kryptis teisinga, namo ir aš esu laimingas“ – Erikos Drungytės eilėraščio žodžiai tiesiog kapoja pribloškiančiu tiesumu.
Gyčio įtaigumas. Kaip jis tau ?
Būčiau emigrantas – jau kaukčiau iš ilgesio tai girdėdamas.
O tu, Arūnai ? Tu gali kažką panašaus duoti žmonėms? Va taip, kaip Gytis. Žmones kuriančių tikrųjų jausmų, juos gydančių, guodžiančių, pildančių išmintimi.
Gali ?
Jei negali, tai neatiminėk iš kitų. Gyčio dainos – nėra tavo dainos. Jos išliks Ir skambės nemirtingumu.
A ku tuje, Arūnai … ?
