Dažnai iškilus, išskirtinis žmogus tampa vienišas. Jis žvelgia giliau ir plačiau. Jo mintys pranoksta aplinkinių žmonių suvokimą. Todėl jis gali likti nesuprastas, tinkamai neįvertintas, atstumtas.
Tada atsiranda pavojus patekti į dramblio kaulo bokštą, žvelgti į kitus iš aukšto, tapti mizantropu. Tokie žmonės paprastai nesidomi visuomenės reikalais, o imasi kokios nors ezoterinės kūrybos.
Tačiau jeigu išskirtinė asmenybė imasi visuomenės reikalų, ji gali nuveikti ypatingai daug. Gal net įgyvendinti istorinę misiją.
Toks žmogus ateina į kokią nors veiklą ne tam, kad elgtųsi „kaip visi“. Jis nori padaryti geriau, o tai reiškia – kitaip. Kartais iš „geriau“ lieka tik „kitaip“. Kartais to „kitaip“ geriau būtų ir nebuvę – jis ima griauti, o ne kurti. Kartais…
Dažnai tai priklauso nuo aplinkybių, o ne vien nuo to lyderio asmeninių savybių. Žmonijos istorijoje išskirtinės asmenybės iškildavo tada, kai susiklostydavo lemtingų permainų reikalaujanti situacija. Taigi, toks žmogus turi atsirasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.
Ar dabartinė Lietuvos padėtis nėra kaip tik tokia? Ar visuomenė ir net tie patys visada pikti apžvalgininkai nereikalauja, kad galų gale mes daugelį dalykų imtume daryti KITAIP? Kad pagaliau pasikeistų mūsų politinis ir visuomeninis klimatas? Kad atsirastų naujas, teisingesnis požiūrio taškas ir elgesys?
Kaip tik tokias permainas ir siūlo kuo toliau tuo labiau puolama Prezidentė. Siūlo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Kalbėjimas ir veikimas čia iš tikrųjų sutampa. Ir tai yra visiškai nauja.
Koks tas naujasis požiūrio taškas? Ir kodėl dalies kalbėtojų ir vertintojų jis lieka nepastebėtas, o kitų –pasmerktas ir netgi įvardytas kaip grėsmė valstybei?
Čia ir slypi konflikto esmė. Dalia Grybauskaitė bendrą situaciją mato tarsi iš apačios, o ne iš viršaus, nors pati yra toje viršūnėje. Ji geba žvelgti iš paprasto žmogaus, o ne iš valstybės institucijų kampo. Taip elgtis gali tik empatiška, visavertė, stipri asmenybė.
Ši Prezidentė nesitapatina su valdančiąja klase, kaip didžioji dauguma pozicijos ir opozicijos politikų, biurokratų ir netgi viešųjų komentatorių. Todėl ji – balta varna.
Todėl ją reikia sunaikinti. Arba ignoruoti. Tačiau ji yra Prezidentė. Dar blogiau. Ši iškili, kategoriška vienišė nėra vieniša. Ji turi didžiulį visuomenės palaikymą. Ir tai – galinga jėga.
Todėl aš nei kiek neperdedu sakydamas, kad šitos Prezidentės laukia istorinė misija. Ji turi visas išorines sąlygas ir asmenines savybes PERKEISTI LIETUVĄ. Pakeisti visą politinę sistemą, kad ji pagaliau pradėtų veikti paprasto žmogaus, o ne savanaudžių galingųjų labui.
Galbūt kaip tik dabar mes visi turime jau paskutinį šansą neprarasti savo šalies. Mes dar galime ją išgelbėti. Sakau MES, nes tik taip galima kažką padaryti. Ir Prezidentė tai supranta.
Savo metiniame pranešime Dalia Grybauskaitė 29 kartus pasakė „mes, mūsų, mums“. Žodis „aš“ ten nebuvo ištartas nei karto!
Kokia neapykanta turi degti komentatoriai, kad aptarinėdami tokį pranešimą, pagrindiniu jo akcentu įvardytų nepadoriai dažną žodelio „aš“ vartojimą? Ką gi, dideliu objektyvumu mūsų žiniasklaida niekada nepasižymėjo, tačiau šitos Prezidentės atžvilgiu ji yra ypatingai neteisi.
Reikia paaiškinti. Dalia Grybauskaitė niekada nesako „mes“ turėdama galvoje save. Taip daro tie, kurie tapatinasi su turima valdžia, o ne su savo žmogiškuoju asmeniu. Taip daro tie, kurie didžiuojasi būdami „vienu iš trijų“ ar vienu iš daugelio valdžioje. Nesvarbu kokia ta valdžia būtų. Toks yra jų vertės pajautimas. „Mes“ jiems reiškia valdančiąją klasę, „elitą“. Priklausymas šiam sluoksniui yra jų galios šaltinis ir gero gyvenimo garantas.
Todėl Prezidentės tapatinimąsi su plačiąja visuomene, o ne valdančiąja klase, šie žmonės priima kaip išdavystę. Ir grėsmę jiems patiems.
Baisu. Juk staiga viena valdžios struktūra ima skirtis iš bendro įprasto srauto ir veikti kitu režimu. Maža to. Ji naudojasi savo turima galia, kad paveiktų ir visas kitas valdžios šakas. Reikia ką nors daryti! Negalima leisti šitaip griauti kai kam labai naudingos tvarkos.
Todėl šioje negailestingoje kovoje net pačios didžiausios teigiamybės gali būti įvardytos kaip esminės blogybės. Kad ir asmeninės atsakomybės prisiėmimas, aktyvumas, nenoras tik stovėti šalia ir tuščiai pamokslauti. Juk kaip tik tuo dabartinė Prezidentė akivaizdžiai išsiskiria.
Jos kalba turi visus geruosius vakarietiško politiko bruožus – ji yra suasmeninta. Taip ir turi elgtis konkrečių permainų siekiantis lyderis: atskleisti savo veiklos motyvus, priemones, aptarti rezultatus, įvardyti trukdžius ir nužymėti ateities gaires.
Žmonės tokį konkretumą įvertina. Kodėl labiau tik paprasti žmonės? Taigi, taigi. Paprastas Lietuvos žmogus pagaliau mato aukščiausio lygmens politiką, kuris kalba jo žodžiais ir apie jo reikalus. Tai juk tikras stebuklas!
Mūsų vienišė Prezidentė daro tai, ko visuomenė iš politinių lyderių laukia jau antrą dešimtmetį. Ji sako MES galvoje turėdama ne savo aplinką, ne sistemą, ne valstybės institucijas, o paprastus žmones. Ir atspirties ji ieško inicijuodama pilietinį aktyvumą, skatindama kurti stiprią visuomenę, kuri pajėgtų kontroliuoti visų rūšių valdžią. Taip, tai jau beveik revoliucija.
Todėl jai bandomas pritaikyti Rolando Pakso sunaikinimo scenarijų. Imamos net tos pačios psichologinės klišės. Tačiau tai nepavyks.
Šį kartą ne tik visuomenė trokšta stipraus lyderio. Toks stiprus lyderis iš tikrųjų atsirado.
