Mieli skaitytojai, esu beveik komoje – taip giliai sujaudinta mane ištikusio dėmesio, kokio nesu sulaukusi nuo savo knygos “Po mūsų nebebus mūsų” išėjimo. Nors esu parašiusi gal kokius dvidešimt tris stambius kūrinius, kurie, manau, turėjo paliesti normalios visuomenės protus ir širdis, labiausiai emociškai sujudino atmosferą šis mažytis kūrinėlis, parašytas Ezopo kalba ne iš nevilties, o tiesiog juokiantis – kaip “jie” ieškos mikrofono, tikriausiai net stalą išardys!.. Ir tikrųjų, – kaip patyriau – svarbiausia herojų analogams sužinoti, prie kurio kojos mikrofonas buvo pritvirtintas. Autorę dėmesys užgriuvo iš pačių aukščiausių valdžios viršūnių. Kai kas iš skaitytojų tai priskyrė rinkiminei Prezidentės kamapanijai. Tokiems noriu pasakyti – asilai jūs, asilai… Gyvenate mėšle, o “kabinate” tą, kuris bando padėti…
Visi piktinamės teisėtvarka, visi žinome, kad mūsų gyvenimą peraugusi korupcija, visi matėme, kad klano nebaudžiamumas toks ir visagalybė tokia, jog išdrįsta visos Lietuvos akyse sukeisti rinkimuose balsavimo rezultatus ir paskui dešimtį metų prezidentūroje girgžda sena kėdė, švelniai stumdoma jaunų vyrukų… Ar suprantate, ką reiškia dešimt jūsų gyvenimo metų? Dešimt mūsų gyvenimo metų? Kada interesų grupė, kuros šaknys net užjūryje, jau išleido įvairiaspalvius (tame tarpe ir vaivorykštinius) daigus ir daigelius visose valstybės struktūrose? Ir dabar ši kėdė vėl stumiama link Daukanto aikštės…
Šiandien ši audringa reakcija autorei labai reikšmingas eksperimentas. Ir štai kodėl…
Nežiūrint į tai, kad realybėje korupcijos nusikaltimų, įskaitant ir žmogžudystes, įrodymų nors vežimais vežk, nors valstybėje veikia ir ryja lėšas specialiosios tarnybos, kurių paskirtis išaiškinti ir užkirsti kelią nusikaltimams – STT, FNTT, VSD – jūs neieškote nusikaltėlių, net neturite nusikaltimų prevencijos strategijos. Jūs pasičiupote sukramtytą kąsnį, literatūros žanriuką, kuris jums taip panašus į realybę. Bet realybė, ponai, tokia baisi, kad žanriukas tiesiog jos nesugebėtų perteikti, – čia reiktų kokio nors Dreizerio trilogijos analogo – ir jūs jos bijote. Jūs bijote reikalauti pažymų iš atitinkamų struktūrų, nes nežinote, kas jose dirba prieš valstybę. O gal dar kitaip pasakyti – žinote, kad jose niekas nedirba valstybei? Jūs bijote, kad pareikalavus ištirti kokį nusikaltimą iš esmės, staiga gausite per galvą iš kitos pusės taip, kad išvirsite iš kėdės ir, kai atsitokėsite, jūsų vieta bus užimta tokio, kuris nieko iš nieko nereikalaus. Tikra visuotinė valdžios proto ir sąžinės krizė – nereaguoti į tikrovę, o reaguoti į sapnus. Tačiau suprantu – esate labai silpni žmonės. Jūs ieškote nepavojingo preteksto ką nors padaryti, kad kokios nors “mergaitės Birutės “ postas pereitų kitam… O gal ne? Gal tikrai norite ką nors pakeisti ir esame bendraminčiai?
Realybėje, ponai, daug daugiau nusikalstamų faktų, nei su humoru aprašyta keliuose puslapiuose. Bet garbė ir tiems puslapiams, jei jie jus taip sujaudino (galų gale!) – juk pasaulinis gamtos apsaugos judėjimas irgi prasidėjo nuo vieno talentingai parašyto straipsnio…
***
Tad skaitykite, mieli ponai, skaitykite. Gal čia tas laimingas sapnuotojų kraštas, kuriame sapnai ir literatūra veikia labiau nei reali tikrovė. Skaitykite knygas, mielieji ir, žinoma, “Karštą komentarą”… Ir nevadinkite tų “aiškiaregystės” seansų sapnais. Tai – gretutinė realybė, kurią kartais kai kas pamato didelio vidinio susikaupimo ir nuolatinio įsigilinimo į tai, kas mus supa, akimirkų metu. Nušvitimą ir drąsą atveria sąžinė, pasiutusi meilė savo žemei, meilė gyvenimui apskritai, stipri iki ”nukritimo” – meilė gyvenimui, tokiam koks yra – nešvariam, suglamžytam, skausmingam… Tokia meilė, kad norisi jį apvalyti, išspardyti pelėsius, iškuopti, išplauti, švaria tyros gamtos liepsna, sudeginti senų baldų griaučius su visomis kirvarpomis ir įleisti į jį tikros, dieviškos gyvybės ugnies, kurios pilnas eteris, pilnas mūsų gyvenimo laikas, tik, kad pajustume tai esant, turime pasistiebti aukščiau.
Aukštyn mus kelia kūryba, kelia kiekvienas neatlygintinai padarytas geras darbas, atjauta kitam, atsisakymas naudos, vardan labiau vargstančio. Aukštyn mus kelia mintys, kurias nuolat slopiname – mintys vedančios link tyro, nesavanaudiško ryšio žmogaus su žmogumi.
O dėl tos spectarnybos pažymos… Tikrai jos nėra. Argi galvojate, kad Lietuvoje šiuo metu gali būti tokia spectarnyba ir taip “nenupirkta”, kad rašytų panašias pažymas? Na, čia jau jūs sapnuojate.
Kiekvienas kūrybingas ir švaraus gyvenimo žmogus turi daugybę būdų kartais labai tiksliai suvokti, kas jį supa. Labai tiksliai… Na, žinoma, formą tai išreikšti diktuoja talentas, kuris gautas ne iš restorano rūsyje samanę geriančių “šio pasaulio galingųjų”. Tai jau iš Dievo, mielieji, iš Dievo… Kaip ir noras vien tikrais, ne apsimestiniais žodžiais paremti kitą tokį pat, kuris irgi trokšta išvalyti mūsų gyvenimo realybę.
Juk esame tikrai verti kitokios tikrovės. Juk tokių mūsų yra dauguma. Juk viskas mūsų gyvenime priklauso tik nuo mūsų pačių padorumo, nuo to, kaip atsipirsime kompromisams su patamsiais ir šešėliais. Juk esame geri… Esame geri… Juk mūsų širdys geros, kaip vaikystėje…
Nebijokime nieko, padarykime ką nors, kad tas susipynęs šešėlių vešėjimas užsibaigtų. Ramiai, gražiai tyliai – imkime ir padarykime.
Kiekvieno žmogaus likimas turi savo vertę. Net tie, kurie didesnę savo gyvenimo dalį skyrė materijos kaupimui, galėtų pailsėti. Juo greičiau sustosite, tuo jūsų gyvenimas bus vertingesnis, nes teigiamiausia jame bus – perėjimas nuo rūpesčio materija prie rūpesčio grožiu, gėriu, o tai – dvasiniai dalykai. Vertingiausia mūsų gyvenime yra ne turtas, o patirtis ir teisingos išvados. Nebepirkite daugiau mūsų visų tėvynės ir nebeprimeskite savo tvarkos visiems. Nebepirkite balsų per rinkimus, – juk jums visko jau seniai pakanka… Leiskite ateinančiai kartai pamatyti, kad ir nuo žmogaus kas nors priklauso jam skirtoje žemėje ir jam paskirtame laike.. Neatimkite jiems šios galimybes, neiškreipkite realybės, leiskite mūsų visų patirčiai tekėti sava vaga, nes už tokią įtaką, kokią padarėte šimtams tūkstančių likimų, bus skaudžiai baudžiama. Juk šimtai tūkstančių žmonių turėjo apleisti savo tėvus, motinas, vaikus ir ieškoti išgyvenimo galimybės svetur ne dėl ko nors kitko, o tik dėl jūsų šešėlinės įtakos sąžiningumo ir valios atsispirti neturinčioms valdžios struktūroms.
Atsiminkite, kad niekada nevėlu sustoti.
***
O aš savo meditatyvinius eksperimentus tęsiu.
Gal vėl kas nors išeis…
