Jonas Siaurukas
Tėvynė – nuo žodžio Tėvas, Motina.
Kas juos myli, tas myli ir tautą, ir Tėvynę.
Kaip sakė katalikė ir patriotė N.Sadūnaitė,
taip apibrėžė tas sąvokas kunigas J.Zdebskis
Vasario 16 d. daugumai lietuvių net juodžiausiais okupacijos metais buvo didžiausia šventė. Ar tebėra ji tokia šiandien, kai pamažu vėl „savo noru“ atsisakome laisvės ir nepriklausomybės? Netiesa? Paskaitykite Lisabonos sutartį. Ten rašoma, kad ES galioja JŲ teisės viršenybė, o gale, kad yra teisė ir išstoti, bet JŲ sąlygomis.
SSRS konstitucijoje buvo parašyta teisė išstoti BE SĄLYGŲ. Ir nors tai buvo melas, bet meluojantys suprato, kad teisėje moteris, kaip mėgsta sakyti vienas prokuroras, negali būti pusiau nėščia. Negali būti tautos „laisvės“, jei nėra juridinio suvereniteto. Tos „laisvės“ beliko tik „veto teisė“, ir jau planuojama net jos likučius panaikinti.
Kai buvo balsavimas už stojimą į ES, balsavau „UŽ“. Bijojau rusų (juk esame tarp Baltarusijos ir Kaliningrado srities) ir gresiančio skurdo (kurio galėtų liaudis neatlaikyti). Buvau parašęs straipsnį –„Į Europą be entuziazmo“, bet nespausdinau. Nelogiška juk konsultuotis su advokatu apie skyrybas vestuvių dieną…
Matėm visi, kaip „landsbergistai“ ir „brazauskininkai“ pusdykiai pardavinėjo ar net už dyką atidavinėjo dideles, svarbias įmones, bet kad LAISVĖS norės atsisakyti „savo noru“, kas galėjo numatyti… Juk J. Aistis rašė, kad net stribai, net kgbistai, komunistai, kai ateis laikas, bus už SAVO šalies laisvę. Visi juk norės būti savo kieme šeimininkais.
Kodėl taip atsitinka? Man labai brangi moteris, kuri ėjo ginti parlamento ir V. Landsbergio su mažu sūneliu ant rankų – kai jai patariau sūnų palikti pas kaimynus, tada pasakė: arba žūsim kartu, arba būsim laisvi. Jau prieš dvidešimt metų ji, pamačiusi kas darosi, pasakė: „Neišgyvensim laisvi, reikia prie ko nors glaustis – Lenkijos, Europos…“.
TAIGI, NETIKĖJIMAS SAVO TAUTOS JĖGOMIS IR ŽUDO MŪSŲ LAISVĘ.
Daug nesąmonių laisvi pridarėme, bet, jei išliktume laisvi, jei nebūsime įtraukti į karą, kada nors galėtume jas ištaisyti.
Jei ne, spręs jau kiti, ne mūsų tauta. Gal todėl ir siekiama ne auginti ją, bet mažinti, padaryti mažuma savo krašte. Dirbti ir gyventi mūsų „laisvėje“ darosi panašu į bėgimą kaip pasakoje – su pririštais rąstais prie kojų.
Tautos jėga – vienybėje. Kodėl taip „lietuviškai“ esame susiskaldę? Kodėl taip nebepasitikime savimi? Nejau esame tik krepšinio ir veršių augintojų palikuonių tauta, o ne J. Kubiliaus, J. Marcinkevičiaus pasekėjai, ne kūrėjai, o tik vagys ir kopijuotojai? Kodėl negerbiam ir nepalaikom savųjų?
Vienas emigrantas, grįžęs į Lietuvą, pasakojo: kai tik įsidarbinau tėvynėje, daug kartų man sakė – ukrainiečiai dirba geriau, pigiau, yra klusnesni – nesiginčija dėl viršvalandžių… Ir dirbo pas lietuvį patriotą (buvusių tremtinių sūnų gal). Grįžo atgal į Vokietiją…
Kritikuojam valdžią. Bet ar turim mąstančią opoziciją? Dar net nebūdami prie lovio, politikai elgiasi lyg alkani paršeliai.
Kritikuoti irgi būtina konkrečiai, tiksliai, pateikiant bent kiek gerų pasiūlymų. Nors, be abejo, niekas į juos neatsižvelgs. Ir net kūrėjų darbai neišliks, nes nebėra prievolės saugoti (ateities tyrinėtojams) net rašytojų kūrybą… Mūsų valstybė naikina tautos atmintį, pataikauja net rašyboje kitiems ir kitokiems.
Ką gi daryti „paprastiems žmonėms“? Verkti, keiktis, prisigerti? Nieko nedaryti? Apsimesti, kad viskas gerai, prisitaikyti, kaip sovietų laikais?
Gerbti reikia tas tautas, kurios, net mažos, kuria sau galingus ginklus, savo ūkį, kultūrą (mums tai beveik draudžiama, net sveikatos apsaugą, švietimą siekiama prichvatizuoti, mus turi tik kiti ginti ir mūsų ateitį kurti?).
O mes net savo tautinių simbolių vengiame, kažkokius neaiškios spalvos blynus prisisegę valdžios, žiniasklaidos vyrai ir moterys vaikšto. Jau nebe tautiečiai, o „pilėnai“ esame. Jau nebėra vilties išgirsti Seime tokius kaip Z. Šličytė, N. Sadūnaitė, a.a. A. Terleckas, ir kitus laisvės ir konstitucijos kūrėjus.
Net Prezidentą užpuolė. Kodėl? Ar dėl išsireiškimo apie „užpakalines duris“, iš ko juokiasi opoziciniai jumoristai? O gal tai tik priešrinkiminė „normali“ kova? Reikia kritikuoti politikus, kad nesilaiko savo rimtų pažadų, bet ne dėl smulkmenų prie jų kabinėtis. O dabar, kaip sakė, G.Landsbergis , dreba visas Seimas. Gal kas tušinuką neteisėtai nusipirko?
Vasario 16. Labai aktuali diena. Nes vėl reikia kovoti už tautos laisvę. Bet ar turime kovotojų rimtų, kultūringų jėgų? Net R.D. parašė: reikia vienytis, nors ir labai sunku. Tautos jėga – vienybėje, o ne susiskaldyme, pasiaukojime, o ne privačiame versle. Nors, žinoma, net tarp verslininkų vileišių retkarčiais pasitaiko. Ir juos reikia labai gerbti.
