Anatolijus Lapinskas
Įnirtinga pozicijos ir opozicijos kova, dažnai peržengianti kultūringo bendravimo ribas, darosi įprastu mūsų politinio gyvenimo reiškiniu. Mažai kas ieško politinių, ekonominių ar kultūrinių argumentų, svarbu surasti kuo bjauresnį žodį apibūdinant oponentą. Lietuva tuo garsėja jau ne pirmus metus.
Vartydamas senus laikraščius užtikau prieš dešimtmetį vykusios triukšmingos politinės kampanijos prieš Viktorą Uspaskich atspindį – Maskvoje vykusios jo spaudos konferencijos komentarą. Kaip tik ji tapo neva „argumentu“ piešiant Viktoro – Lietuvos priešo portretą.
Vis dėlto, V.Uspaskich nepražuvo ir netgi dukart tapo išrinktas į Europos parlamentą, o praeitą šeštadienį „su trenksmu“ paskelbė sugrįžtantis į didžiąją politiką.
Anaiptol neidealizuodamas šio spalvingo, bet kartu ir gana sunkaus charakterio žmogaus, siūlau pasiskaityti 2007 metų „Lietuvos aide“ paskelbtą Sauliaus Kaziukonio straipsnį „Ką Maskvoje pasakė Viktoras Uspaskich?“ Ar nesurastume alegorijų su šių dienų Lietuvos politikos insinuacijomis?
* * *
„Sunku dabar pasakyti, kas iš Lietuvos politikų ar žiniasklaidininkų pirmasis atsiminė nuo sovietinių laikų jau užmirštą pasakymą, o anais laikais ir nuosprendį: „Jis apšmeižė (apdergė, išdavė) tėvynę“. Sovietmečiu, aišku, dar būdavo patikslinama – „tarybinę tėvynę“. Tie šmeižikai būdavo triukšmingai pasmerkiami, nors jų knygų ar straipsnių mažai kas tuomet regėdavo. Užtekdavo KGB išvados – antitarybinė propaganda ir agitacija.
Ar tik neatsitiko taip ir dabar, kai persekiojimo manijos apsėsti Lietuvos politikai, žurnalistai, visuomenės veikėjai su nauja energija ėmėsi plūsti Viktorą Uspaskich už jo spaudos konferenciją Maskvoje rugsėjo 21 dieną, nors jos nebuvo nei matę ar girdėję.
Iš karto po jos nemaža grupė Seimo narių savo pareiškime ją pavadino „politinio ir teisinio pobūdžio išpuoliu“, prezidentas V.Adamkus pareiškė, kad „V.Uspaskichas tyčiojasi iš valstybės“. Seimo narys A.Kubilius tiesiai šviesiai paskelbė nuosprendį: „V.Uspaskichas apšmeižė Lietuvą“, o jo partijos nariai pagąsdino, kad klausytis to, ką pasako V.Uspaskich, yra tėvynės išdavimas.
Panašių pareiškimų Lietuvos politikų lūpose, žiniasklaidos puslapiuose buvo šimtai. Tačiau niekur niekas net neužsiminė, kuo ir kaip V.Uspaskich dergė Lietuvą, nepateikė bent kokios analizės, ką jis Maskvoje pasakė.
Taigi tauta turėjo tikėti, ką kalbėjo garbūs politikai. Jų nelaimei, už lango jau XXI amžius. Skirtingai nuo sovietmečio laikų, Lietuvoje veikia necenzūruojamas internetas, o keli drąsesni laikraščiai išspausdino konferencijos medžiagą. Taigi V.Uspaskich žodžius vis dėlto įmanoma surasti. Manyčiau, kad ir po trijų mėnesių verta paanalizuoti to „šmeižto“ medžiagą, nes kiekvieną kartą minint jo paties ar jo partijos vardą, tas „šmeižimas“ visuomet primenamas. Tai kas gi buvo pasakyta Maskvoje rugsėjo 21 d., kas ten buvo šmeižikiška ar neteisinga?
* * *
„Lietuvos valdžios viršūnė nebe iš sovietinių, bet iš tautinių tribūnų šaukia apie demokratiją, tačiau iš tikrųjų mindo žmogaus teises. Lietuvos jaunimas masiškai bėga – per dešimt metų iš Lietuvos emigravo pusė milijono jaunų, kvalifikuotų žmonių“.
Tiems, kurie mano, kad šie teiginiai yra šmeižtas, siūlyčiau atsiversti Žmogaus teisių stebėjimo instituto (valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas) tinklalapį ir susiimti už galvos, pamačius kaip Lietuvoje mindomos žmogaus teisės. Štai instituto 2006 m. ataskaitoje sakoma:
„Trys ketvirtadaliai respondentų, dalyvavusių visuomenės nuomonės apklausoje, pareiškė, jog mano, kad jų teisės buvo pažeistos, tačiau dėl to niekur nesikreipė. 74 proc. jų nesikreipė į valstybės institucijas dėl savo teisių gynimo, nes netikėjo, kad tai padės. Tad nenuostabu, kad išgyvename neregėto masto emigraciją iš Lietuvos. Ji paaiškinama ne vien ekonominiais motyvais, ją taip pat sąlygoja nesugebėjimas užtikrinti žmogaus teises“.
„Daugelis politikų bei valstybės pareigūnų dar turi įsisąmoninti, kad Lietuvos valstybingumas yra grindžiamas pagarba žmogaus teisėms. Ilgainiui jis yra pakertamas nesiimant sąmoningų pastangų kurti ir tobulinti veiksmingą valstybės žmogaus teisių politiką, bei manipuliuojant žmogaus teisėmis, siekiant siaurų politinių tikslų. Pastaraisiais metais susirūpinimu žmogaus teisių apsauga buvo dangstomi politikų siekiai apsiginti nuo kritikos, išvengti teisinės atsakomybės, eliminuoti iš politinės kovos konkurentus“. Stipriau nepasakysi.
Šviežesnės žmogaus teisių pažeidimų naujienos. Gruodžio pradžioje minėtas institutas tradiciškai paskelbė 2007 metų Žmogaus teisių nešlovės lygą. Nešlovės lyga – tai sąrašas politikų, valstybės pareigūnų bei institucijų, kurių veiksmai ar pasisakymai 2007 metais kirtosi su žmogaus teisių principais. Šios iniciatyvos tikslas – atkreipti viešųjų asmenų dėmesį į jų žalingus žmogaus teisėms veiksmus ar pasisakymus.
2007 metų Žmogaus teisių nešlovės lygos nariais pripažinti Vilniaus miesto meras Juozas Imbrasas už tolerancijos ir lygių galimybių principų laužymą; grupė Lietuvos Seimo narių (Rima Baškienė, Irena Degutienė, Etela Karpickienė, Vincė Vaidevutė Margevičienė, Rimantas Jonas Dagys ir Andrius Kubilius) už asmenų diskriminaciją dėl jų socialinės padėties; Policijos departamentas už policijos pareigūnų keliamą grėsmę Lietuvos žmonių saugumui ir gyvybei.
Dabar viešai paklauskime: ar V.Uspaskich Maskvoje pasakyti teiginiai apie Žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje neatitiko tikrovės? Taip išeitų, kad jei apie juos buvo paskelbta Maskvoje – neatitinka, bet jei Vilniuje – atitinka. Keista V.Uspaskich kritikuojančiųjų logika.
„Aš nepasitikiu Lietuvos teisėsauga“
Paradoksas, bet lygiai tą patį pasakė prezidentas V.Adamkus savo metiniame pranešime 2007 m. balandžio 19 d.: „Politikoje ir viešojoje erdvėje vis labiau įsivyrauja teisinis nihilizmas ir nepagarba įstatymams. Vieši kaltinimai korupcija ir kitais nusikaltimais, teisėtumo požiūriu abejotini sprendimai tampa politikos kasdienybe. Kreipiuosi į visų teisėsaugos institucijų vadovus: jūsų pareiga – garantuoti, kad įstatymai galiotų visiems. Teisės normų poveikio neturėtų slopinti net pačios storiausios valdžios institucijų sienos.
Šiame kontekste verta svarstyti ir piliečių galimybių ginti savo teises plėtrą. Deja, šiandien Konstitucijos norma, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, yra skambi frazė, o ne praktinė valdžios institucijų veiklos nuostata. Čia ir slypi biurokratinio piktnaudžiavimo, teisės aktų ir nustatytų terminų nesilaikymo, formalaus požiūrio į žmonių problemas priežastys. Valstybės institucijos dažnai vadovaujasi savo, bet ne piliečių interesais, todėl pastarieji jaučiasi visiškai priklausomi nuo sudėtingų biurokratinių procedūrų.
Būta ne vieno atvejo, kai už piktnaudžiavimus ir aplaidumą atsako ne sprendimus priėmę asmenys, bet bevardė „sistema“. Taip kaltininkai išvengia atsakomybės, o valstybė ir piliečiai patiria nuostolius. Taip sudaromos idealios sąlygos korupcijai. Ypač didelę grėsmę viešajam interesui kelia sritys, kur korupciniai ryšiai sieja valstybės ir verslo institucijas. Todėl raginu teisėsaugą, Seimą ir Vyriausybę ypač atidžiai stebėti viešųjų pirkimų ir Europos Sąjungos lėšų skirstymo skaidrumą“.
Nuo pavasarį skaityto prezidento pranešimo padėtis Lietuvoje anaiptol nepasikeitė į gera, greičiau atvirkščiai. Užtenka atsiversti kasdienę spaudą ar internetą ir šimtai naujų pavyzdžių patvirtins Prezidento žodžius. Tačiau vėlgi „Quod licet Jovi, non licet bovi“ – kas galima sakyti Prezidentui, negalima sakyti jo valdomos valstybės piliečiui Viktorui Uspaskich…
„Demokratinis ir liberalus lietuvių požiūris gali būti uzurpuotas valdžios klano veiksmais“.
Šviežias dokumentas – apklausa „Kas valdo Lietuvą“ („Veidas“, 2007 12 06) objektyviai atspindi gyventojų požiūrį į šalies valdžią. Net 41 proc. apklaustų Lietuvos didmiesčių gyventojų mano, kad valstybę valdo ne piliečių išrinkta politinė šalies vadovybė, o neskaidrūs klanai ir grupės, 7 proc. respondentų teigia, kad valstybę valdo pilkieji kardinolai, 15 proc. – Seimas ir prezidentas, 12 proc. – ES biurokratai, 14 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad jokios valdžios šalyje apskritai nėra, klesti anarchizmas, valstybė plaukia pasroviui“.
* * *
Sugrįžtant į šias dienas, priminsiu praeitą savaitę Darbo partijos sąskrydyje pasakytus Viktoro Uspaskich žodžius: „Kviesčiau visus taikai, kaip sutaikyti visas įmanomas jėgas ir pasiųsti visuomenei signalą, kad mes kartu ir nereikia bėgti iš Lietuvos“. Tai žodžiai, į kuriuos nepaisant ar patinka Viktoras ar ne, visoms partijoms ir visiems Lietuvos žmonėms verta įsiklausyti.
