Zigmas Vaišvila
Eduardas Vaitkus
1988 – 1991 metais susitelkę valstybę atsikovojome taikiai. Tačiau taikiai ir praradome. Apsvaigusius nuo laisvės mus paprasčiausiai apgavo. Ir straipsnio autoriai iki šiol nebuvo visapusiškai įsisąmoninę, kaip tai įvyko su mumis ir visa Rytų Europa po TSRS išformavimo 1991 m. pabaigoje.
Atgautą išsvajotąją nepriklausomybę iš mūsų atėmė apgaule, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją formaliu mūsų įrašymu į Europos Sąjungą, į kurią teisiškai taip ir nesame įstoję. Nes už tai mūsų Tauta net nebalsavo. Tad pabandykime suvokti, kaip ir kodėl atsidūrėme tokioje teisinėje padėtyje?
Panašiai buvo nutikę ir 1940 metais. Skiriasi tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos suverenitetus pasiglemžusieji bei jų veiksmai. Tuomet mūsų valstybės inkorparavimo į Tarybų Sąjungą Vakarai teisiškai nepripažino. O šiandieninis mūsų inkorporavimas į Europos Sąjungą? Kas mūsų laukia? Ar pravers mums šis teisinis argumentas?
1985 m. į valdžią atėjus TSKP CK Generaliniam sekretoriui Michailui Gorbačiovui, Tarybų Sąjungoje prasidėjo viešumo ir persitvarkymo reformos, kurių pasekoje baigėsi po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs Šaltasis karas tarp Vakarų ir Rytų, tačiau atvedė prie taikaus TSRS iširimo. Po 1991 m. rugpjūtyje Maskvoje nepavykusio perversmo (ar jo iliustracijos) TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas faktiškai prarado valdžią, jam atvirai diktavo 1991 m. birželio 12 d. tiesioginiuose rinkimuose 57 % balsų Rusijos TFSR Prezidentu išrinktas Borisas Jelcinas.
TSRS Prezidentui M. Gorbačiovui pritarus, 1991 m. lapkritį buvo parengtas naujos sąjungos sutarties projektas dėl Suverenių Valstybių Sąjungos (SVS) įkūrimo konfederacijos pagrindu. Sąjungos narės būtų turėjusios bendras ginkluotąsias pajėgas ir užsienio politiką, bet nepriklausomą vidaus politiką.
1991 m. lapkričio 14 d. Rusijos TFSR, Baltarusijos TSR, Kazachstano TSR, Kirgizijos TSR, Tadžikistano TSR, Turkmėnistano TSR ir Uzbekistano TSR vyriausybės susitarė gruodžio 9 d. Baltarusijos sostinėje Minske pasirašyti naują konfederacijos sutartį.
Armėnijai, Azerbaidžanui, Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai atsisakius prisijungti prie planuojamos konfederacijos, gruodžio 8 d. B. Jelcinas ir Baltarusijos bei Ukrainos Aukščiausiųjų Tarybų Pirmininkai Stanislavas Šuškevičius ir Leonidas Kravčiukas Baltarusijoje pasirašė Belovežo susitarimą, kuriuo sutarta dėl TSRS suirimo ir paskelbta apie Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) sukūrimą.
Trijų valstybių parlamentai šį Susitarimą ratifikavo gruodžio 10-12 dienomis. Gruodžio 21 d. pasirašytas Almatos protokolas, kuriuo prie NVS prisijungė dar 8 valstybės. Gruodžio 25 d. atsistatydino TSRS Prezidentas M. Gorbačiovas.
1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė Deklaraciją nutraukti TSRS egzistavimą, nes sukurta NVS. 1991 m. gruodžio 31 d. JTO tenkino Rusijos prašymą ir pripažino Rusijos Federaciją TSRS teisių ir pareigų paveldėtoja. TSRS nustojo egzistuoti.
Ilgai nelaukę, veiksmų ėmėsi ir Vakarai, kurie iki 1991 m. rugpjūtyje žlugusio pučo Maskvoje rėmė M. Gorbačiovą. Nes Šaltojo karo metų pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų buvo sudėliota ne tik dėl tarpusavio susinaikinimo grėsmės branduolinio karo atveju, bet ir abipusiais ekonominiais interesais.
Todėl 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybę atkūrusi Lietuva matė ne Vakarų paramą ir mūsų valstybės pripažinimą, bet priekaištus dėl trukdymo M. Gorbačiovo paskelbtai pertvarkai. Jei Rusija buvo penktoji, pripažinusi atkurtą Lietuvos valstybę (1991 m. liepos 29 d. tai padariusi po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos, o JAV tai padarė 45-oji – 1991 m. rugsėjo 2 d., t.y. po pučo Maskvoje žlugimo).
Jau 1992 m. vasario 7 d. Nyderlanduose buvo pasirašyta Mastrichto sutartis dėl Europos Ekonominės Bendrijos (pervadintos į Europos Bendriją) pertvarkymo į politinę valstybių sąjungą, kuriai buvo perduota bendra užsienio ir saugumo politika (kuo skiriasi nuo SVS ar NVS? – ZV ir EV) ir net teisingumo bei vidaus reikalai! Europos Parlamento įgaliojimai teisėkūroje ir priežiūroje buvo padidinti, nustatant bendro sprendimo procedūrą ir išplečiant bendradarbiavimo procedūros taikymo sritį.
Mastrichto sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. po jos ratifikavimų. Teisinis instrumentas politiškai perimti buvusias TSRS respublikas ir Rytų Europos bloko (gynybinės Varšuvos sutarties) valstybes buvo paruošas.
1993 m. lapkričio 1 d., Mastrichto sutarties įsigaliojimo dieną, Džordžas Sorošas „Open Society Foundations“ („Atviros visuomenės fondas“) paskelbė straipsnį „Link naujos pasaulio tvarkos: NATO ateitis“ www.georgesoros.com/1993/11/01/toward-a-new-world-order-the-future-of-nato/. Straipsnyje ne tik dalykiškai išanalizuoti Šaltojo karo aspektai ir M. Gorbačiovo paskelbto persitvarkymo įvertinimas (svarbiausia – scenarijaus neturėjimas), bet ir tai, kad TSRS sugriuvimui, t.y. dviejų sistemų, palaikiusių pusiausvyrą pasaulyje dėl tarpusavio grėsmės viena kitai, nebuvo pasiruošta ir Vakaruose. Nepasiruošta dėl pasaulį užklupusio nusistovėjusios tvarkos sugriuvimo, o ir dėl Vakarų visuomenės psichologinio nepasiruošimo tam. Rytų pusės visuomenę Dž. Sorošas vertino kaip psichologiškai atsparesnę šiems revoliuciniams pasikeitimams.
Šiuo straipsniu Dž. Sorošas paskelbė jo Revoliucinių pasikeitimų teoriją. Jo teiginiai pamokantys, kviečiantys mus visus tiesiog susitaikyti su tuo, kas vyksta: „Mano istorijos teorija remiasi pripažinimu, kad mūsų supratimas apie pasaulį, kuriame gyvename, iš prigimties yra netobulas. Turime veikti visiškai nežinodami faktų, nes faktus sukuria mūsų sprendimai. Negali būti jokio atitikimo tarp mūsų požiūrio į pasaulį ir tikrosios reikalų padėties, nes tikroji reikalų padėtis nėra pateikta savarankiškai ir mūsų požiūris į pasaulį neturi nieko konkretaus, ką būtų galima atitikti. Todėl visada turi būti neatitikimas tarp dalyvių mąstymo ir tikrosios reikalų padėties, ir tas neatitikimas yra raktas į istorijos eigą.”… “Tačiau kartais nesutapimas tarp suvokimo ir tikrovės yra labai didelis ir nerodo jokios konvergencijos tendencijos. Tokiais atvejais įvykių eiga vyksta visiškai kitaip ir įprastos taisyklės netaikomos. Šios toli nuo pusiausvyros esančios sąlygos atsiranda dviem kraštutinumais – viena vertus, nekintamumo arba nelankstumo ir, kita vertus, kintamumo arba nestabilumo.”
Pirmuoju tokiu ekstremaliu atveju jis nurodo Josifo Stalino laikų tarybinę sistemą, kurioje visuomenė buvo labai reguliuojama su dideliu visuomenės sluoksnių atotrūkiu vienas nuo kito be jokios tikimybės jų suartėjimui. O antru tokiu ekstremaliu atveju Dž. Sorošas nurodo tarybinę visuomenę nuo 1987 m., kurioje visuomenės mąstymas nebespėjo sekti paskui įvykius. Tad įvyko katastrofiška dezintegracija, kurios „juodoji skylė“ dar, matyt, nepasiekta.
Todėl Dž Sorošas tarybinei visuomenei, t.y. vienai iš „uždarų visuomenių“, pasiūlė savo „atvirą visuomenę“, kaip labiau pažangią ir socialiai orientuotą. Nes būtina sutramdyti tokias tendencijas, kaip Serbijos ir Jugoslavijos Federacijos Prezidentu tapusio Slabodano Miloševičiaus, kuris, anot Dž. Sorošo, suprato, jog reikia persiorientuosi iš komunistų partinio vadovo (Belgrado komunistų partijos vadovo) į nacionalinės valstybės idėją, o po to sugriovusio sėkmingas Jugoslavijos ekonomines reformas. Taigi, nacionalizmas trukdo stabiliai globalizmo ekonominei plėtrai.
Dž. Sorošas trumpai apžvelgė ir Rumunijos, Vengrijos, Ukrainos pavyzdžius.
Taigi, pavojų daug, o kas, anot Dž. Sorošo, pasistengs, kad jų nebūtų? Reikia kolektyvinio saugumo. TSRS grėsmė išnyko, tačiau tai sukūrė kolektyvinio saugumo problemą. Ką daryti? Tuo labiau, kad „Europa į sovietų žlugimą ir Vokietijos susijungimą reagavo paspartindama Europos bendrijos integraciją. Tačiau Vokietijos susivienijimas sukėlė dinamišką Europos pinigų sistemos pusiausvyros sutrikimą, o bandymas sukurti bendrą Europos užsienio politiką Jugoslavijoje buvo labai netikėtas. Kaip paaiškinau kita proga, Mastrichto sutartis virto pakilimo ir nuosmukio seka, kuri dabar savaime sustiprėja neigiama kryptimi. Neįmanoma pasakyti, kiek nutols irimo procesas, tačiau jis gali nueiti daug toliau, nei tikimasi šiuo metu, nebent bus imtasi ryžtingų veiksmų jam pakeisti.”
Prieš tai 1993 m. rugsėjo 29 d. apdairusis Dž. Sorošas “Europos dezintegracijos perspektyvose“ perspėjo, kad “Jungtinės Tautos galėjo tapti veiksminga organizacija, jei jai vadovautų dvi viena su kita bendradarbiaujančios supervalstybės. Jungtinės Tautos jau žlugo kaip institucija, kuri galėtų būti paskirta vadovauti JAV kariams. Dėl to NATO lieka vienintele kolektyvinio saugumo institucija, kuri nepasisekė, nes nebuvo išbandyta. NATO turi potencialą tapti naujos pasaulio tvarkos pagrindu toje pasaulio dalyje, kuriai labiausiai reikia tvarkos ir stabilumo. Tačiau tai galima padaryti tik iš naujo apibrėžus jos misiją. Neatidėliotinai reikia giliai pamąstyti apie NATO.”
Ir ką gi siūlo Dž. Sorošas? Štai jo teorija – NATO turi ginti “atvirąją visuomenę”, nes “NATO pradinė misija buvo ginti laisvąjį pasaulį nuo sovietų imperijos. Ta misija pasenusi; tačiau sovietų imperijos žlugimas paliko saugumo vakuumą, kuris gali virsti „juodąja skyle“. Tai kelia kitokią grėsmę nei sovietų imperija. Tiesioginės grėsmės iš regiono NATO šalims nėra; pavojus slypi regione ir jis susijęs tiek su sąlygomis valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių.
Todėl, jei NATO apskritai turi kokią nors misiją, tai projektuoti savo galią ir įtaką regione, o misija geriausiai apibrėžiama atviros ir uždaros visuomenės požiūriu.” Pasirodo, uždaroms nacionalinėms visuomenės, anot jo, reikia vidinio ar išorinio priešo. Todėl jis teigia, kad JAV siūlomo NATO bendradarbiavimo dėl taikos nepakanka.
Tereikia, kad regionai (ne valstybės! – ZV ir EV) taptų demokratiniais su atvira rinka ir visuomene: “Tam reikia asociacijos ar aljanso, kuris yra daug platesnis nei kariniai reikalai ir apima reikšmingą ekonominės pagalbos elementą. Tiek kariniai, tiek ekonominiai aljanso aspektai turi būti susiję tiek su vidaus politiniais pokyčiais valstybėse, tiek su santykiais tarp valstybių, nes taika ir saugumas regione, visų pirma, priklauso nuo sėkmingo perėjimo į atvirą visuomenę. Tikra partnerystė taikos labui.”… “Partnerystėje taikos labui nebūtų jokių automatinių garantijų, kurios suteikė NATO įtaką. Dabartinėmis nestabiliomis sąlygomis tai būtų neįsivaizduojama. Jos pagrindinė užduotis būtų padėti pertvarkyti į atvirą visuomenę. Šiuo tikslu ji turi sutelkti dėmesį į politinius ir ekonominius pertvarkos aspektus.”
Taigi, Dž Sorošas jau 1993 metais paskelbė, kad Mastrichto sutartimi įkurta Europos Sąjunga ir NATO – dvi neatskiriamos sudedamosios dalys naujo tipo saugumui užtikrinti, o NATO, kuri yra daug platesnė nei kariniai reikalai, turi kištis į valstybių vidaus politinius pokyčius ir santykius tarp valstybių! Įsiminkime šią „priedangą“ neslepiamam teiginiui, kad NATO turi teisę reguliuoti valstybių gyvenimą ir likimą! Ar ne taip ir vyksta visu smarkumu?
O kaip tai įgyvendinama? Pirmieji rimčiausi Dž. Sorošo teorijos išbandymai – NATO karinės operacijos Jugoslavijoje: 1995 m. dviejų savaičių trukmės bombardavimai (operacija „Deliberate Force“ – „Sąmoninga jėga“) ir 78 dienų trukmės bombardavimai („Gailestingasis angelas“ – „Merciful angel“). Be JTO mandato (https://infa.lt/927/gailestingasis-angelas-1999-nato-bombarduoja-jugoslavija).
1998-1999 metais pasaulio masinės informacijos priemonės rašė, kad tarptautinės organizcijos, panaudodamos NATO, turi įsikišti į Jugoslavijos įvykius, kadangi Kosove pažeidžiamos albanų teisės. Atseit, albanai neturi autonomijos, nors šie autonomiją turėjo nuo 1946 m. Teigta, kad vykdomi etniniai albanų valymai, nors statistika skelbė, kad albanų skaičius Kosove 30 metų didėjo, o nuo 1981 m. vyko serbų iškeldinimai. Bet… Jugoslavijoje būtina įvesti vakarietišką demokratiją. Po to Hagos karo nusikaltimų tribunole S. Miloševičius buvo apkaltintas genocidu, buvo nuteistas, numirė.
Tai tapo Vakarų propagandos klišėmis. Tačiau, ar ne panašiomis klišėmis ir Kosovo nepriklausomybės pripažinimu be Jugoslavijos sprendimo 2008 m. pasirėmė ir Rusija, pripažinusi nuo Gruzijos atskilusias Abchaziją ir Pietų Osetiją? Juk ir Dž. Sorošo teorijoje analizuojamas J. Stalinas buvo pasakęs sparnuotą mintį, kurią galima perskaityti ir su šypsena, ir rimtai: „Aš visada galvojau, kad demokratija – tai liaudies valdžia, tačiau štai draugas Ruzveltas man maloniai paaiškino, kad demokratija – tai Amerikos liaudies valdžia.“
———-
Nuotraukoje – 1989 m. sausio 15 d. papildomi rinkimai į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Šiaulių m. Žemaitės rinkiminės apygardos Nr.109 Rinkimų apylinkė Nr.8. Po balsavimo išnešama balsavimo urna. Neša Rinkimų apylinkės Nr.8 komisijos nariai Antanas Pniauskas (kandidato į deputatus Zigmo Vaišvilos patikėtinis) ir kitas komisijos narys. Nuotraukos autorius nežinomas. Reginos ir Zigmo Vaišvilų asmeninis archyvas.
