Jonas Ivoška
Mes, pilietinės visuomenės šalininkai, vėl ir vėl grįžtam prie 1992 metų LR Konstitucijos preambulėje įtvirtinto Tautos ryžto siekti „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“.
Pilietinė visuomenė mums nėra kažkokia nežinomybė. Tai tautinė ar nevienatautė bendruomenė, savo bendrabūvį tvarkanti pagal pilietinės daugumos pasirinktą savivaldos modelį, grindžiamą tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos racionalia darna, teisingumo ir teisės viršenybės principais.
Pilietinės visuomenės sąlygomis valstybė taip pat nėra partijomis pasivadinusių interesų grupių politinės kovos grobis. Mums tautinė valstybė – tai tautos savisaugos ir savivaldos organizacinė sistema, sudaryta iš privataus ir viešojo sektoriaus.
Pilietis pilietinės visuomenės valstybingumo kontekste nėra institucijų pastumdėlis, o valstybės subjektas, ne tik kuriantis daiktines ir informacines vertybes, bet ir vykdantis institucijų kontrolę, joms tvarkant viešuosius (bendruomeninius) išteklius.
Mes viešojoje visuomenės organizacinėje sistemoje matome keturis sąlyginai savarankiškus sisteminius sektorius: teisėkūros, vykdomąjį, teisminį ir kontrolinį. Šių sektorių nepriklausomumas nėra absoliutus (absoliutus suverenas tik Tauta), tačiau jie privalo turėti finansinę nepriklausomybę vienas nuo kito. Tokią nepriklausomybę turi užtikrinti šalies Konstitucija, kurią gali priimti ir keisti tik suverenas – Tauta.
Šiandien daugiausia painaus konstitucinio prieštaringumo sutinkama teismų ir teisėjų veiklos reguliavme. Čia mes susiduriame su deklaruojamu teisėjo nepriklausomumu, kai visi suprantame, jog visuomeninis interesas orientuotas į teisėjo nepaveikiamumą, nes teisėjas savo priesaika (Konstitucijos 112 str. 6 d.) įsipareigoja būti priklausomas nuo įstatymo. Greta to, Civilinis kodeksas (1.5 str.) įpareigoja teisėją būti priklausomu nuo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tačiau tai, kas apsaugotų teisėją nuo paveikiamumo – finansinė nepriklausomybė nuo politikų – lyg netyčia palikta konstitucinio reguliavimo užribyje.
Kadangi mūsų šalies posukis į pilietinę visuomenę galimas tik konstitucinės reformos keliu, neteikdami viso naujos LR Konstitucijos projekto teksto, supažindinsime skaitytoją tik su vieno pilietinės visuomenės santykių reguliavimui skirto Konstitucijos projekto straipsnio redakcija, iš kurios matosi, kaip turėtų būti sprendžiamas teisėjų nepaveikiamumas, jeigu mums svarbu, kad šalis pasuktų pilietinės visuomenės, pilnavertės demokratijos ir teisinės valstybės raidos keliu:
„101 straipsnis. Teismų aptarnavimas
1. Teismų organizacinį, finansinį ir ūkinį aptarnavimą vykdo Teismų administracija, kurios steigėja – Teisingumo ministerija.
2. Teismų administracija kartu su Teisėjų taryba organizuoja asmenų, pageidaujančių dirbti teisėjo darbą, apskaitą, atranką ir teisėjų kvalifikacinius mokymus, taip pat rūpinasi teisėjų ir juos aptarnaujančio personalo darbo apmokėjimu, teismų pastatų priežiūra, teisėjų, jų padėjėjų ir sekretoriato aprūpinimu darbo priemonėmis.
3. Teisėjų darbo užmokestis priklauso nuo vidutinio darbo užmokesčio valstybėje ir nustatomas kiekvienais metais tvirtinant valstybės biudžetą.
4. Kasacinio teismo teisėjų darbo užmokestis prilyginamas Vyriausybės narių darbo užmokesčiui, apygardos apeliacinių teismų teisėjų darbo užmokestis prilyginamas Seimo narių darbo užmokesčiui, apylinkės teismų teisėjų darbo užmokestis atitinka 80 procentų apygardos apeliacinių teismų teisėjų darbo užmokesčiui.“
