Vytenis Paulauskas
Kai mokiausi mokykloje, man labiausiai patiko matematika, o labiausiai nemėgau lietuvių kalbos ir literatūros, nes ten reikėjo rašyti rašinėlius.
Matematikoje yra griežtos taisyklės, formulės, aksiomos, kurių teisingumas yra patikrintas ir įrodytas. Jeigu visa tai žinosi, tai galėsi nesunkiai teisingai išspręsti bet kurį uždavinį, jeigu nežinosi – teisingo sprendimo nebus.
Visai kitaip yra su literatūra. Čia gali gerą pažymį gauti net ir nieko nežinodamas ir nemokėdamas. Kažką prifantazuosi, prikursi, primeluosi ir galbūt „praslysi“. Gal mokytojui patiks tie kliedesiai, o gal patiks pats mokinys, jo įvaizdis.
Susidaro įspūdis, kad politikai su matematika nemėgsta „draugauti“, o štai penktos klasės mokinukų lygio rašinėlius rašinėti jiems labai patinka. Tokių rašinėlių labai daug atsiranda prieš kiekvienus rinkimus. Tuose rašinėliuose, kurie skambiai pavadinami partijos programomis, būna labai daug viena kitai prieštaraujančių deklaracijų, kurių jokia logika neįmanoma pagrįsti.
Pakalbėti prieš rinkimus politikai taip pat mėgsta. Kalbos liejasi kaip vanduo. Tačiau jeigu pabandytume tose kalbose rasti ką nors vertingo ir tą politikų vandenėlį perleistume per rėtį, tai galų gale pamatytume, kad rėtis yra tuščias, jokio racionalaus grūdo politikų kalbose nebuvo.
Ir vėl – tokie patys komunistai ir komjaunuoliai
Patys protingiausi, šviesiausi žmonės tarsi turėtų būti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, nes tam įpareigoja pats ministerijos pavadinimas. Šiuo metu jos vadovybėje dirba jauni žmonės, kurie yra gimę arba jau nepriklausomoje Lietuvoje, arba sovietmetį yra matę tik ankstyvoje vaikystėje. Tačiau pasižiūrėjęs į tuos jaunus veidus aš matau tuos pačius sovietmečio komunistus ir komjaunuolius, kurie buvo tik akli ir kurti klusnūs įrankiai, vykdantys kažkieno iš viršaus nuleistas pačias kvailiausias direktyvas. Vaidinama demokratija, neva visi gali teikti savo pasiūlymus, kaip tobulinti ministerijos priimamus sprendimus, tačiau bet kokia priešinga nuomonė atmetama nepateikiant argumentų.
Taip buvo sovietmečiu, taip yra ir dabar. Skirtumas gal yra tik toks, kad sovietmečiu į kiekvieną raštą valstybinė institucija turėjo pateikti argumentuotą atsakymą. Dabar net ir to nebereikia, galima ką nors abstrakčiai atsakyti, aplenkiant nepatogius klausimus, bet galima ir nieko neatsakyti. Ministrė J. Šiugždinienė pati prisipažino, kad ji jokios kritikos negirdi. Pati geriausia taktika – būti kurtiems.
Švietimo strategija – nesikeičianti: naikinti
O Lietuvos švietimo strategija visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį buvo ta pati – sunaikinti kuo daugiau Lietuvos mokyklų ir atleisti kuo daugiau mokytojų. Šį planą visos buvusios ir dabartinė Lietuvos vyriausybė sėkmingai vykdo. Kadangi dalis mokytojų buvo baigę universitetus, tačiau neturėjo specialaus pedagoginio išsilavinimo, tai buvo pasakyta, kad juos reikia atleisti, nes jie neturi teisės dirbti mokytojais, kadangi tam neturi pakankamos kvalifikacijos.
Nors tokiu būdu tariamai norima, gerinant mokytojų kvalifikaciją, kartu kelti ir mokinių ugdymo kokybę, tačiau iš tikrųjų tikslas buvo atsikratyti dalies mokytojų, tokiu būdu sumažinant jų skaičių.
Kaip švietime, taip ir sveikatos apsaugoje
Beje, panašiu metodu šiuo metu norima veikti ir sveikatos apsaugoje. Mat politikai sugalvojo, kad Lietuvoje yra per daug vaistinių. Tuo tikslu norima neleisti vaistinėse dirbti farmakotechnikams vieniems be vaistininkų kontrolės. Teigiama, kad farmakotechnikai, kadangi jie mokosi trumpiau negu vaistininkai, nesugebės ligoniams, kurie perka vaistus, patarti, paaiškinti, kaip jiems vartoti gydytojų paskirtus vaistus, kaip tuos vaistus derinti tarpusavyje.
Taigi specialistai, daug metų dirbę toje srityje, nesugebės paaiškinti apie vaistus, o štai buvęs sveikatos apsaugos ministras psichiatras A. Veryga ir dabartinis ministras, neturintis jokio medicininio išsilavinimo, A. Dulkys visiems ligoniams viską apie vaistus sugeba išaiškinti. Pasak jų, ligonius gydo ne vaistai, bet tik tuose vaistuose esanti veiklioji medžiaga, jeigu veiklioji medžiaga ta pati, tai ir vaistai veikia vienodai. O patys efektyviausi yra tie vaistai, kurie yra patys pigiausi.
Manau, kad ne tik vaistininkai, bet ir farmakotechnikai ligoniams sugeba ką nors protingiau apie vaistus papasakoti negu buvę ar esami ministrai. Todėl kvaila būtų uždrausti farmakotechnikams dirbti savarankiškai. O, jeigu vaistinių darbuotojai bus priversti dirbti tik poromis, tai dalis mažų vaistinių, kurių apyvarta yra mažesnė, bus priverstos užsidaryti.
Kas mokys mokyklose?
Paradoksalu yra tai, kad nors politikai aiškino, jog mokytojai būtinai turi turėti pedagoginį išsilavinimą, bet jie uždarė būtent tą specializuotą mokymo įstaigą, kuri ruošė pedagogus – Edukologijos universitetą. Neva šis universitetas pedagogus paruošia blogai, o gerai paruoš tie universitetai, kurie neturi tokios specializacijos.
Mokytojus išvaryti iš mokyklos buvo siekiama ir sudarant jiems nepakenčiamas darbo sąlygas, išsekinant juos fiziškai ir psichologiškai. Tuo tikslu, įvedus vadinamąjį etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, mokytojų darbo krūvis buvo padidintas dvigubai – nuo 18 savaitinių pamokų (kontaktinių valandų) iki 36 savaitinių valandų.
Be to, mokytojų darbo sąlygos bloginamos didinant mokinių skaičių klasėse ir į bendrojo lavinimo mokyklas integruojant visus spec. poreikių turinčius vaikus.
Suprantama, kad tokia valstybės politika mokytojų atžvilgiu davė atitinkamus rezultatus.
Pasak žurnalo „Reitingai“ redaktoriaus G. Sarafino, šiuo metu mokyklose pakanka fizinio lavinimo, menų ir pradinių klasių mokytojų, o visų kitų dalykų, kuriuos mokyti yra daug sudėtingiau, nes tam reikia turėti daugiau žinių, trūksta.
Valdžia tikisi mokytojų trūkumo problemą spręsti mokėdama studentams, studijuojantiems pedagogiką, didesnes stipendijas. Tačiau tam reikės bent kelerių metų, kol studentas baigs mokslus, o, be to, nėra garantijų, kad toks mokslus baigęs studentas nueis dirbti į valstybinę mokyklą.
Norint, kad mokytojo profesija iš tikrųjų taptų prestižinė ir kad švietimo kokybė pagerėtų, švietimui reikia padėti tvirtus pagrindus. Tas pagrindas yra finansai. Mokytojas turi gauti tokį atlyginimą, kuris atviliotų į mokyklą ne bet ką, bet gerai paruoštus ir sugebančius mokyti mokytojus. Atlyginimą mokytojams reikia didinti ne didinant jiems darbo krūvį, kaip yra daroma dabar, bet mokėti už mažesnį darbo krūvį, koks yra dabar, didesnį atlyginimą.
Be to, reikia ne taupyti švietimui skirtas lėšas didinant mokinių skaičių klasėse, kaip yra daroma dabar, bet, priešingai, mokinių skaičių klasėse mažinti.
Kada bus atsisukta į mokytojus?
Visoms šioms priemonėms reikės daug daugiau lėšų. Vis dėlto tą lėšų poreikį yra nesunku paskaičiuoti žinant mokinių, mokytojų skaičių ir kitus planuojamus rodiklius. Suskaičiavus, kiek reikės papildomai lėšų švietimui, reikia visuomenei aiškiai pasakyti – norite, kad jūsų vaikai gautų kokybišką išsilavinimą, teks mokėti daugiau. Kitaip sakant, teks kuriuos nors mokesčius šiek tiek padidinti – gal pridėtinės vertės mokestį, gal pajamų, gal pelno, o gal padidinkime akcizus.
Partijų, o gal net ir visuomenės susitarimas dėl švietimo ir turi būti susitarimu dėl švietimo finansavimo padidinimo (kaip, beje, buvo padaryta dėl krašto apsaugos finansavimo), o ne dėl kokių nors struktūrinių reformų, dėl kurių švietimo padėtis tik blogės.
Šie principai galioja ne tik švietimui, bet ir sveikatos apsaugai, teisėsaugai, pensijų sistemai. Bus geri medikų, policininkų, teisėjų atlyginimai, netrūks ir norinčių jais dirbti kompetentingų specialistų. Nebus gerų atlyginimų, nebus ne tik gerų specialistų, bet ir iš viso norinčių dirbti tuose etatuose.
Deja, nei opozicijos politikai, nei valdančiųjų atstovai apie tai niekada nieko neaiškina. Visi tik sako – sumažinsime mokesčius, ir viskas savaime išsispręs. Neišsispręs. Per 30 metų neišsisprendė, neišsispręs ir ateityje. Padėtis ateityje tik blogės, jeigu nebus galvojama apie viešojo sektoriaus finansavimo didinimą.
Pinigai ar vadyba?
Šiemet tarsi įvyko stebuklas – pirmą kartą Trišalėje taryboje darbdaviai su profsąjungomis susitarė dėl minimalaus atlyginimo didinimo. Iki tol darbdaviai niekada nepritardavo minimalaus atlyginimo didinimui. Tačiau iš tikrųjų jokio stebuklo neįvyko, nes darbdaviai sutiko minimalų atlyginimą didinti 10 % – nuo 840 iki 924 eurų (nors Lietuvos bankas siūlė didinti iki 953 eurų) tik tuo atveju, jeigu neapmokestinamasis pajamų dydis bus padidintas 20% (nuo 625 iki 751 eurų). Taigi, darbdaviai šiuo atveju netgi sutaupys darbo užmokesčio fondo lėšų, o pralaimės valstybė, visa visuomenė, nes į valstybės biudžetą bus surinkta mažiau pajamų.
Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys sakė: „Be sveikatos vadybos sveikatos apsauga kaip kibiras su daug skylių, kiek į jį pilsi, rezultatų nebus“.
O valstybinio radijo laidos apie švietimą vedėja J. Kučinskaitė teigė: „Kuo didesnis buvo švietimo finansavimas, tuo blogesni rezultatai“.
Šios dvi citatos akivaizdžiai parodo valdžios požiūrį į sveikatos apsaugą ir švietimą – atseit pinigų šioms sritims pakanka, bet trūksta geros vadybos, struktūrinių reformų. Deja, tos struktūrinės reformos daromos jau 30 metų, tačiau po kiekvienos tokios reformos padėtis tik dar labiau pablogėja.
Tik verslas – ir nieko daugiau?
Dabar struktūrinės reformos vėl bus daromos tam, kad būtų įsisavintos Europos Sąjungos lėšos. Tuo tikslu mokinių skaičius klasėse vėl bus didinamas. Nuo 2024 metų klasėse turės būti nemažiau kaip 21 mokinys, o nuo 2026 metų – nemažiau kaip 31 mokinys, o visos mažos mokyklos, kurios nesugebės pasiekti šių skaičių, bus uždarytos, nes iš valstybės finansavimo visai negaus.
Taip pat į bendrojo lavinimo mokyklas bus būtina integruoti visus specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tos mokyklos, kurios reikalavimus įvykdys, gaus europinių pinigų tam, kad mokyklose galėtų įrengti liftus neįgaliesiems.
Taip pat europinės lėšos bus skirtos mokymams, kuriuose atvykę lektoriai mokys mokytojus, kaip reikia mokyti. Tiems mokytojų mokytojams bus mokama 260 eurų už valandą, kitaip sakant, jų mėnesinis atlyginimas sudarys 40 tūkstančių eurų. Geras verslas. Tik iš to verslo paprastiems mokytojams, kurie privalės išklausyti tas brangiai apmokamas paskaitas, nauda bus nulinė. Tai yra tik klasikinis būdas išplauti valstybės (šiuo atveju Europos Sąjungos) pinigus saviems.
Šį verslininkavimo būdą konservatoriai yra puikiai įsisavinę dar nuo tų laikų, kai ministru pirmininku buvo A. Kubilius, kuris įvairiems konsultantams sugebėdavo išmokėti šimtus milijonų litų.
Nors valstybinėms mokykloms buvo įsakyta panaikinti visas mažas klases, kuriose mokosi vos keli mokiniai, nes jų valstybė visai nefinansuos, tačiau išimtis buvo padaryta privačioms mokykloms. Mat jų atstovai valdžiai „įrodė“, kad jie dirba labai inovatyviai, šiuolaikiškai ir todėl net ir vienu metu mokydami skirtingo amžiaus vaikus, gali pasiekti puikių rezultatų. Taigi, tai, kas galioja privačiose mokyklose, I. Šimonytės vyriausybės nuomone, negali galioti valstybinėse mokyklose.
Logikos tokiuose valdžios sprendimuose tarsi nėra. Vis dėlto logika yra labai paprasta – valdžia galvoja, kad valstybė yra blogis, o bet kokia privati veikla yra gėris.
