Valdas Vižinis
Užderėjo jaunųjų biurokratų – politikų karta, kuri niekada nestovėjo eilėse, nesiskolino nuo atlyginimo iki atlyginimo, nevažinėjo autobusais, troleibusais. Tik tvirtai žinojo – pinigai guli komodos stalčiuje. Jie ten kažkokiu būdu dauginasi, nes kiek beimtum – jų tiek pat arba daugiau. Gal net daugiau, nes karts nuo karto „apskabius” banknotų krūvą, pastaroji lyg augalas atkunta gražesniais ūgliais – vis naujesnėmis kupiūromis.
Jie niekada nežinojo, kaip pinigai atsiranda – nedirbo gamyklose, nešlavė šaligatvių, nesikėlė penktą, kad spėtų septintą, nejautė egzistencinio nerimo dėl vadovo pabarimo ar frazės – tave atleisiu, parduotuvėse atsiskaitydami kortele nesvarstė – jei neužteks, atgal į lentyną padėti pieną ar dantų pastą.
Jie nekariavo su sodromis, mokesčių inspekcijomis, niekada nejautė konkurencijos šalia jų kiosko išdygus kitam gėlių kioskui, nearė žemės, neaugino javų, nejautė nevilties laikydami karvių bandą, neseparavo pieno ir neslėgė sūrių. Kartais atrodo, jog net jų vaikai nebeskirtų karvės nuo elnio.
Jiems iki šiol niekas deramai ir nepaaiškino – aplink Vilnių sukasi visai kita – skurdo, nepriteklių, nedarbo, dažno nevilties galaktika, iš kurios neatlaikius išvykstama gyventi į kitas šalis. Kad ir kaip mylėtum tėviškę, negalėtum be Tėvynės, kad ir kokie brangūs bebūtų paliekami tėvai ir namai.
Kaip kalba, taip elgiasi
Maža to, savo nežinojimu aukščiausio lygio biurokratai dar sugeba mus ir nustebinti. Antai A. Kubilius rimtu veidu, rimtų veidų konservatorių jūroje išsireiškęs, girdi, mes susilyginome su Japonija. Arba brangiai apmokami švedų bankų propagandiniai aptarnautojai sviedžia – „dar niekada Lietuva taip gerai negyveno”.
Ne, ne Lietuva taip gerai negyveno. Dar niekada bankai ir jų išlaikomi ekonomistai taip gerai negyveno, ir A. Kubilius , atleiskite jog jį laikau kaip visos Lietuvos politinės biurokratijos simboliu, savo atlyginimu ne tik susilygino su Japonija, o ją paliko ir vytis.
Skaitant tokius ir panašius „niekada taip gerai” negyvenusių teiginius, neprošal po ranka turėti kraujospūdžio matavimo aparatą – staiga supranti, jog nieko nebesupranti. Tokie didžiuliai skirtumai tarp tų kas kalba ir tų, kurie verčiami tose kalbomis gyventi.
Ir jau visai nejuokinga, kai žinai, jog žmogus kalba kaip mąsto, kaip mąsto – taip ir elgiasi. Toks gana negailestingas tiesioginis ryšys tarp žmogaus minčių ir veiksmų.
O dabar paskaitykite tai – „Stebint pastarojo laikotarpio diskusiją apie NT mokestį (atmetu marginalines kailių plėšimo temas, nes čia nieko naujo, labiau kalbu apie tuos, kur tikėtumeis kažkokios taikos su savo įsitikinimais kitose srityse), gali suprasti populizmo dedamąją – būna, kad politikoje be jos sunku ir tada ne šiaip, kad ignoruoji, kas rekomenduojama tarptautinių organizacijų (imkim tik tas rekomendacijas, kurios mums patinka, kurios ne – tai gal ne tokios jau ir tarptautinės), kas įrašyta Vyriausybės programoje ir jos priemonių plane, siūlai didinti savivaldos išlaidas, bet kategoriškai atsisakai didinti savivaldos pajamas – tegul viską apmoka finansų ministrė „iš biudžeto“, nors funkcija absoliučiai ir visiškai savivaldybės savarankiška.”
Ką supratote?
Na gerai, nebekankinsiu. Tai mūsų valstybės milžiniško rango tarnautojos – ministrės pirmininkės pasisakymas ginant nekilnojamo turto mokestį veidaknygėje. Nors ne viskas blogai. Ministrė pirmininkė savo parašyme gana suprantamai piktinasi nemokančiais matematikos. Ir tik.
Daug kodėl?
Kaip tikra arogancijos stoka niekada nesiskundžiusių konservatorių valdžios atstovė I. Šimonytė net nebando atsakyti į visuomenės keliamus klausimus. O jų tikrai yra daug.
Kodėl NT mokesčio tarifas galės būti nuo 0,05 proc. iki 4 proc. ir tarifo skirtumas 80 kartų? Nors konkretų dydį palikta nusistatyti kiekvienai savivaldybei, 4 proc. tarifas reiškia ne ką kita, o turto nusavinimą – šio mokesčio neišgalintys mokėti bus priversti savo pirktą – palikimu gautą turtą palikti valstybei?
Kodėl bus apmokestintas pirmas bustas ir jau dabar nekuklumu spindinčios palūkanos, ėmusiems paskolas, sužibs nauju ryškumu?
Kodėl civilizuotame pasaulyje NT mokestis suprantamas kaip infrastruktūros mokestis, o Lietuvoje savivaldybės galės elgtis kaip panorėję, juolab žinome, kaip valdininkai elgiasi su ne savo pinigais.
Kodėl privalės mokėti net iš pensijų ar išmokų gyvenantys , juolab kaimuose dar moka ir už žemę.
Kodėl tarifo nustatyme numatyti kriterijai, tarp kurių – nekilnojamo turto techninės savybes, įskaitant energetinį naudingumą. Kodėl nusitaikyta į pačius vargingiausius, gyvenančius senuose pastatuose ir negebėjusius apsišiltinti pagal naujausius „tvarios” ekonomikos reikalavimus.
Viskas paprasta
Ne vienas aš – Šiaulių meras Artūras Visockas socialiniuose tinkluose irgi klausia – kodėl?
„O viskas taip paprasta.
Yra visa turto vertė ir yra vienodas % mokestis visoje šalyje.
Nustatoma suma, nuo kurios mokėti nereikia.
Nustatomas to mokesčio tikslas ir kas bus daroma su tomis lėšomis.
Ir viskas!
Jeigu bus nuspręsta, jog už pirmą būstą mokėti nereikia – tai vėl bus logikos klaida, nes pirmas būstas gali kainuoti ir šimtą milijonų. Man atrodo, kad turčiai to ir siekia. O žmonės tai supras per vėlai, nes valdo emocijos.
Ar žinote, kur yra momentas? Būtent toks NT įstatymas dabar ir veikia! Moka tie, kurie turi daug!
Ir norime tai pakeisti?
Kodėl?”
Nors, žinote, esu naivus klausdamas, kodėl valdžia nesikalba. O kada ji kalbėjosi? Nors… kažką prisimenu. Regis, tolimais 2009 metais po „naktinių reformų”, kai nebeapsikentę prie Seimo žmonės pradėjo daužyti langus, o Alytuje tuo pat metu dzūkai užėmė savivaldybę ir sėdėjo sau ramiai laukdami kažkur dingusio mero „tiek, kiek reikės”. Tik tada nuleistas ant žemės ministras pirmininkas A. Kubilius kalbėjosi su kiekviena ekonominius, socialinius interesus atstovaujančia žmonių grupe.
Skandalai dėl turto taškymo – mūsų valstybės praeitis, dabartis. O ir ateitis nieko gero nežada. Pavyzdžiai kaip ant delno. Jau vien istorija su mūsų lėšų leidimu NATO viršūnių susitikimo metu, kai nupirktų telekomunikacijų paslaugų už 2 000 000 eu. rinkos kaina 500 000. Šiomis dienomis „Viešųjų pirkimų” tarnyba konstatavo net 8 pažeidimus šioje pirkimų istorijoje. O kiek mes nežinome.
Todėl pinigų visada trūks – valstybės žmonių nekontroliuojamas kvailumas ir godumas iki šiol nėra išgyvendinti, o biurokratija, nežinanti kaip juos uždirbti, nuolat tikrins piliečių kišenes.
Nors, galvoje vis drąsiau tvirtinasi mintis – šiuo mokesčiu nusitaikyta į mūsų gyvenimus. Priverstas atsisakyti nuosavo stogo virš galvos žmogus tampa priklausomu nuo valdžios malonės. Taip piliečiai tampa valdiniais.
