Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Prieš kelias dienas rytiniame posėdyje mūsų „mylimas“ Seimas vėl priėmė istorinį dokumentą – rezoliuciją, smerkiančią Sakartvelo Parlamentą ir palaikančią protestuojančius prieš teisėtai išrinktą valdžią. Su kuo mus visus ir sveikinu!
Džiugu, kad mes visur ir visada pirmieji ir net vieninteliai. Ir dabar, jei neklystu, vėl vieninteliai Parlamento lygiu įsikišome į suverenios Valstybės reikalus. Štai, užblokavome kalio trąšų tranzitą, uždarėme perėjimo punktus su kaimynine Baltarusija – „nešvarią“ baltarusišką elektros energiją perkame per eilę tarpininkų. Tiesa, energija tai ta pati, tik perėjusi per visų tarpininkų kišenes staiga pabrangsta vos ne 10 kartų ir staigiai sudemokratėja. Tai – demokratijos kaina. Na, o nedėkinga Baltarusija, taip ir nesupratusi savo laimės, kažkodėl atsako emigrantais, o dabar dar ir apribojo lietuviškų prekių importą. Tokie veiksmai, be jokios abejonės, gerina mūsų ekonominį augimą.
Vienašališkai apribojame Rusijos tranzitą į Kaliningrado sritį. Tai žymiai padidina mūsų saugumą. Tik nieko nesuprantantys apie demokratiją Rusijos politikai pradeda kalbėti apie Lietuvos vykdomą Kaliningrado srities blokadą ir būtinybę vykdyti „atblokavimą“.
Nieko baisaus, „užsienis mums padės“, tik tas užsienis kažkaip neskuba pritarti panašiems veiksmams. Atvirkščiai, paskatina nedelsiant baigti daryti nesąmones ir mūsiškiai greitai persigalvoja.
Drakonai mums irgi nebaisūs. Ryžtingai stojame į „karą“ su komunistine Kinija, atidarome Taivano atstovybę ir atvėrę kišenes laukiame milijardinių investicijų, kurios kažkodėl praslenka pro šalį tiesiai į Vokietiją, Prancūziją. Matyt, labai skubėjome, kad, kaip visada, būtume pirmieji kovotojai su Kinija, tik, va, nepaėjo. Vietoje stipraus JAV ir ES palaikymo sulaukėme gausybės JAV ir ES aukšto lygio vizitų į tą pačią Kiniją ir atsakomojo vizito į Prancūziją ir kitas Europos valstybes.
Civilizuotas pasaulis (kaip pas mus priimta kalbėti, nes visas kita, pasirodo, necivilizuotas) aptarinėja prekybinius santykius, šilko kelią, naudą, kurią gaus iš gerėjančių ekonominių santykių su Kinija, na, o pas mus – „vertybės“… Suprask, kad JAV ir ES turi jau visai kitas vertybes. Čia irgi milžiniška ekonominė „nauda“ mums.
Tik bėda, kad normalūs žmonės tos naudos nemato. Bet čia jau nieko nepadarysi – „vatnikai“. Kurgi mums suprasti „aukštąsias“ Gabrieliaus ir valdančiosios daugumos materijas, jei anie patys to nesupranta?!
Na, bet gal grįžkime prie 2024-05-21 dienos Seimo rezoliucijos ir pasisakymų.
Priminsiu, Lietuvos Seimas pasmerkė Sakartvelo Parlamentą ir parėmė protestuojančius (būtų visai neblogai, jei taip reaguotų ir į taip vadinamus „riaušininkus“). Pilną tekstą galime rasti internate.
Gal pabandysiu padalinti šį „svarbų“ įvykį į tris dalis:
I. Tai apie „užsienio agentų“ įstatymo „nedemokratiškumą“. Žodžio laisvė – tikrai svarbu ir manau, kad ne taip, kaip Lietuvoje, ji turi būti užtikrinta. Tačiau gal padėsite man suprasti, kodėl tokiu atveju tame „civilizuotame“ pasaulyje taip kovojama prie žiniasklaidos monopolizavimą (pvz., Berluskonio laikais)? Ar tikrai už pinigus, nupirktos žiniasklaidos informacija gali būti laikoma teisinga? Ar tikrai žurnalistai laisvi skleisti laisvą ir nepriklausomą žodį, kai mokama visai už kitą? Ar tikrai laisvi žmonės neturi teisės žinoti, kieno pinigais apmokoma viena ar kita skleidžiama ideologija? Kas šioje teisėje nedemokratiško?
Žinoma, jei yra reikalas kvailinti žmones, ypač jaunimą, tada viskas gerai. Atsiranda fondai, skleidžia propagandą, kuri nepriimtina didžiajai daugumai piliečių, skverbiasi į mokyklas ir, žiūrėk, po kurio laiko jau viskas gerai, viskas Ok.
Atleiskite, bet esu tikras, kad žmonių teisė žinoti, už kieno pinigus mums „pudrinamos“ smegenys, kas stovi už šių „įtakotukų“. Visuomenės teisė žinoti privalo būti apginta. Toks įstatymas Lietuvoje turėjo būti priimtas jau vakar. Tai buvo mano programoje, tai yra mūsų Krikščioniškosios demokratijos partijos programoje ir, be jokių abejonių, bus priimtas, jei Lietuvos žmonės išdrįs mus išrinkti į Seimą, kai ateis laikas. Rudenį.
II. Ar turime teisę kištis į suverenios Valstybės Parlamento (demokratiškai išrinkto) reikalus? Štai, kad ir pas mus Lietuvoje: per šventes ar renginius Seimas ir jo vadovybė aptveriama tvoromis, sutelkiamos gausios policijos pajėgos. Ko bijote, išrinktieji?
Pasak vadovybės ir įtakingųjų nevalia, Lietuvoje protestuoti prieš „išskirtinius“ (atsiprašau, išrinktuosius), nevalia, o, štai, Sakartvele – ne tik galima, bet ir reikia. Valdantieji ciūgais lekia kiršinti Sakartvelo žmones. Kam? Prie ko čia Lietuva?
Leisiu priminti, kad Lietuva Sakartvele visada buvo laikoma draugu. Lietuviai – broliais. Žinau, nes turiu ne vieną draugą ten. Kaip bus dabar, nežinau. Pagalvokime patys. Kam patinka kiršintojai? Kas juos gerbia? Manau, padorūs žmonės – tikrai ne. Na, bei jei tikslas – sukelti nepasitenkinimą, riaušes, įžiebti dar vieną kraujo liejimo židinį, tada viskas gerai.
Tik ar to tikrai nori paprasti Lietuvos žmonės? Argi mums negana Ukrainos? Iki dabar netyla ginčai, ir ne tik Lietuvoje, ieškoti taikos, bandyti išgelbėti Ukrainos Valstybę, ar paaukoti vardan kai kurių politikų garsių šūkių ir noro pasirodyti „kietais“? Tiesa tas „kietumas“ paprastai demonstruojamas iš toli. Taigi, klausimas: ko siekia mūsų gabrieliai, žygiai ir kiti Sakartvele tokiais veiksmais?
III. Na, ir pabaigai. Seimo posėdis ir balsavimo rezultatai. Tikrai nenustebino, bet suglumino. Panašiai, kaip dėl Lietuvos karių siuntimo į karą. Atseit, nesuprato. Nelemtas Generolas „meluoja“, „pričiumpamas“, apdergiamas toje „nepriklausomoje, matyt, niekieno neapmokomoje“ žiniasklaidoje ir taip toliau, tačiau faktas lieka faktu. Seimo nutarimas jau priimtas, visokios šimonytės, nausėdos, kasčiūnai koziriuoja Seimo mandatu, o gerbiamo Mindaugo Puidoko bandymas grąžinti šią diskusiją į Seimo salę tiesiog niekam neįdomus.
Primenu – net 100, mano manymu, potencialių žudikų (pritarusių „karinei mokymo operacijai Ukrainoje“. Dabar 93 (jei neklystu) – tikri Sakartvelo „draugai“.
Paklausiau pasisakymus. Ir jums rekomenduoju. Valius Ąžuolas, Mindaugas Puidokas, Dainius Kepenis, Valdemaras Valkiūnas savo pasisakymuose išdėstė aiškius motyvus: teisė žinoti, kas „muziką užsako“, ir kišimosi į kitos, laisvos Valstybės reikalus nepriimtinumą. Viskas aišku ir konkretu. Čia pat pragydo visas leftistinis choras su Vytautu Raškevičiumi, Radvile Morkūnaite-Mikulieniene, Kęstučiu Masiuliu, Laima Nagiene priešakyje.
Gaila, kad „objektyvioji“ Čmilytė nesusilaikė nuo kandžių, tuščių replikų, tuo aiškiai pademonstruodama, kieno pusėje ji yra (nieko nuostabaus).
Būtų visai ir nieko, jei giedotojai pateiktų bent vieną argumentą, bent vieną priežastį, bet ne. Nes tų argumentų tiesiog nėra. Tik viena tema, vienas išaiškinimas – „jūs visi kremliniai“.
Nusibodo jau! Keiskite plokštelę. Tai irgi būtų pusė bėdos, nes protaujantys žmonės jau priprato ir nekreipia dėmesio. Tai parodė 415 000 protesto balsų pirmame Prezidento rinkimų ture.
Tik bėda ta, kad, mano manymu, dėl pilkosios masės trūkumo „kremliniais“ buvo apvadinti ir JAV, Prancūzijos, Vengrijos parlamentai ir žmonės. Nes tose šalyse „užsienio agentų“ įstatymas jau yra. Nenustebsiu, kad analoginiai įstatymai atsiras ir kitose Europos valstybėse, nes bręsta reikalas. Įdomu, kaip tada giedos gaideliai?
Štai tokios tad nelinksmos mintys, tokie jau tie mano įsitikinimai. Žinau, ne viskas populiaru, ką sakau, tačiau pagal madą požiūrių nekeičiu. Manau, kad Lietuvos žmonės, matydami, kas darosi mūsų Tėvynėje, susimąstys. Mes galime pasėdėti ant sofų ir neiti balsuoti už Taikos koaliciją arba kitas nesistemines partijas. Tada į Europos Parlamentą išvažiuos tie patys, kurie irgi labai mus „myli“, tik kažkur giliai, na, labai giliai. Kai pasiklausau debatų, tai matau vos kelis, be Mindaugo Puidoko, kurie kalba apie Lietuvą, apie mūsų problemas ir mūsų žmones.
Galima, paklausius tos, na, visai „nepriklausomos ir laisvos“ žiniasklaidos, neiti ir į Seimo rinkimus, arba balsuoti už esamus, tikintis, kad „gal pasitaisys, supras, į žmones atsisuks“? Gal, bet greičiau – vargu. Juk sunku nuo pinigų ir klanų į žmones atsigręžti – jie gi nelabai mokūs…
Tada labai linkiu mums visiems susitelkti. Matyt, dar bus galimybių susitikti. Žadėjau, kad nekandidatuosiu į Europarlamentą. Nekandidatuoju! Tačiau tikrai bandysiu įrodyti, kad man pirmoje vietoje yra Lietuva, pirmoje vietoje – šeima, pirmoje vietoje – Lietuvos žmonės.
