Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Nežinau, kaip Jūs, bet aš pastarąsias dienas gyvenau tokioje euforijoje, apimtas pačių šilčiausių jausmų! Festivalis Tėvui Stanislovui atminti, Dainų šventė, pagaliau – Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventė… Visa tai, kas vienija mūsų Tautą, kas suartina mus, kas kelia viltį, kad dar galime būti kartu. Kartu taikoje, kartu gindami mūsų tradicijas ir prigimtinę šeimą, kartu puoselėdami mūsų kultūrą ir kalbą. Manau, tikrai galime.
Tik, va, klausimas, ar ilgai, nes šventės praėjo, o gyvenimo realybė liko. Daug yra temų, apie kurias norėčiau padiskutuoti, bet svarbiausia, mano manymu, yra taikos ir mūsų saugumo tema, nes, jei nesugebėsime išsaugoti taikos mūsų žemėje, tai vargu ar visa kita turės reikšmės.
Tai, kad mūsų valdantieji, palaikomi visokių socdemų, „skvernelininkų“ ir „pinskuvininkų“ visomis išgalėmis stumia mus į frontą, tai jau niekam nebe naujiena. Tiesa, atsirado maža viltis, kad karių į karo zoną galimai jau nebesiųsime – tik negalvokime, kad valdžia atsitokėjo, arba kad 100 seimūnų staiga sprendimą pakeitė. Nė velnio! Pakeis jie tau, jei net 95 Seimo nariai balsavo, kad tik šis klausimas nebūtų įtrauktas į darbotvarkę! Jei ir yra kam padėkoti, tai Prancūzijai, nes, panašu, Makronui – ne iki karių siuntimo. (Taigi mūsų valdantieji čia – ne prie ko).
Jau beveik dveji metai, kai aiškinu, pasisemdamas savo žiniomis ir patirtimi, kad šio klausimo sprendimas mūšio lauke neįmanomas. Yra tik diplomatinis kelias. Teisingas ar neteisingas, bet tik diplomatinis, o kol taip nevyksta, tūkstančiai karių kiekvieną dieną žūsta tame mūšio lauke.
Tai ar galima pavadinti Ukrainos mylėtojais tuos, kas karius žūtį siunčia žinodami, kad anksčiau ar vėliau bus susėsta prie derybų stalo? Negi dar mažai karių padėjo galvas už beviltišką karą? Manau, pakankamai, ženkliai per daug.
Tai kas gi šiandien vyksta pasaulyje, kur link viskas linksta? Jau ne kartą esu sakęs, kad Lietuvos „didieji politikai“ tikrai nebus pakviesti į tas derybas ir jų nuomonė nieko nedomins. Nedomins ne dėl to, kad nesame didelė Valstybė, o todėl, kad savo nuomonės neturime, tik atkartojame, kas liepta, o tie, kas liepia, jau keičia retoriką.
Pažvelkime į Europos parlamento rinkimus. Čia Lietuva, žinoma, pasielgė „tvarkingai“ – išsirinkome tuos, kas už karą (gal net mūsų žemėje), kas už globalizmą, už federaciją ir t.t.
Gal mums taip gerai, bet Europa pasuko kitu keliu. Štai, Prancūzijoje laimi taikos šalininkai, Vokietijoje – Alternatyva Vokietijai, Italijoje – Meloni. Jau nekalbu apie naujai sudaromą koaliciją tarp Vengrijos, Čekijos ir Austrijos.
Džiugina ryžtingi Viktoro Orbano žingsniai perėmus Europos pirmininkavimą – jau apsilankė Kijeve ir Maskvoje. Jau turi minčių, kurių klausoma ir atsiranda karo baigties viltis.
Žinoma, karo vanagėliai suskubo kritikuoti, tik man susidaro toks vaizdas, kad kritikuoja, nes patys nieko rimto, išskyrus kaip skatinti daugiau žūčių, nesugeba. Visai nenustebsiu, jei kitą konferenciją dėl taikos organizuos būtent Orbanas. O kas gi dar Europoje tai sugeba? Von der Leyen, Kalas, o gal Gabrielius? Tik kas su jais kalbės? Matyt, reikia priminti, kad deryboms reikalingos dvi pusės.
Dar vyšnaitė ant torto (Ohmanas čia ne prie ko): kandidatas į Amerikos Prezidentus Trampas aiškiai pasakė, kas tą karą sukėlė ir kad jis tą nesąmonę pabaigs.
Nežinau, kaip Jūs, bet aš juo tikiu. Tiesa, dar gali taip atsitikti, kad Trampo neišrinks (čia truputį pasijuokime) Jei taip atsitiks, man bus be galo sunku patikėti demokratija JAV ir laisvais rinkimais.
Taigi, štai, ir gaunasi, kad JAV – už taiką ir tikrai, skirtingai nuo gabrielių, turi pakankamai ryžto ir pajėgumų savo planus įgyvendinti. Taikos traukinys pajuda.
Ir ką gi darys mūsų mylima Europa? Gal Von der Leyen arba Kalas jai atstovaus? Turbūt jos to norėtų, tik kas su jomis kalbės? Matyt, naujas Europos lyderis – Orbanas, nes tik jis gali lygiateisiai kalbėtis su JAV ir Rusija.
Gaila, kad Lietuvoje neturime tokio Orbano. Žinoma, ne lengva jam ir Vengrijai buvo ir dar bus, bet kai Vadovas atstovauja savo Tautos interesams, neparsiduoda už nemokamą pagyrimą ar bandelę, žmonės apie jį telkiasi. Pradžioje savo valstybėje, o paskui ir – Europoje.
Galiu tik pasidžiaugti už Vengriją, palinkėti šiam didžiam žmogui sėkmės vardan taikos, vardan mūsų visų.
Taigi, grįžtu prie klausimo, kurį uždaviau pradžioje. Ar Lietuva turi kokią nors poziciją? Ar mūsų valdžiai rūpi tikrosios vertybės, ar rūpi mūsų žmonės? Tai klausimai, į kuriuos atsakyti turime patys.
Ką sakys mūsų valdantieji, kai aiškiai įsigalės taikos naratyvas ir kai tas civilizuotas pasaulis pradės apie taiką pradės kalbėti? Kuo net neabejoju. Gal vėl išgirsime, kaip ir Kinijos atveju? „Mes visada palaikėme vieningos Kinijos principą“.Gal ir palaikėte, tik, va, Kinija taip negalvoja.
Todėl tikrai nenustebsiu, jei sužinosiu, kad, pasirodo, visi kaip vienas valdantieji ir jų pakalikai „visada buvo už taiką ir tik vienas generolas Tutkus visada už karą“.
Be abejonės, aš tai prarysiu, manau, ir Lietuvos žmonės nieko nesakys, kaip įprasta, tik, va, pasaulio elitas neužmirš. Apie ką kalbėti su Valstybe, kuri neturi savo pozicijos, savo nuomonės, kuri aukoja savo žmonių gėrybę vardan to, kad būtų eilinį kartą pagirti?
Matyt, eisiu pirkti saldainių. O ką daryti?…
