Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Vis netyla Ukrainos karo temos. O kaip gi kitaip – juk žūsta žmonės, karas tęsiasi ir pergalės būgnų nesigirdi. Kad ir kaip apmaudu būtų, bet mano jau seniai išsakytos prognozės pasitvirtina. Dabar ir skelbusieji greitą pergalę ir visišką Ukrainos okupuotų teritorijų išvadavimą sutinka, kad tikėtis to, ką daugelis vadina kontrpuolimo sėkme, neverta, nebent įvyktų stebuklas. Aš stebuklais netikiu, kad ir kaip šiuo atveju man norėtųsi. Beje, su tuo sutinka ir dauguma karinių ekspertų bei politikų.
Dabar keliamas naujas klausimas. Ar turi Ukraina kovoti iki paskutinio ukrainiečio? Ar visgi kartu su vakarų pasauliu ieškoti išeities? Panašu, kad mūsų šių dienų politinis elitas, pritardamas taip vadinamų „vanagų“ pusei, sieks, kad karas tęstųsi. Gaila. Aš priklausau kitai – pragmatinei pusei. Jei iki šiol nesugebėta pralaužti Rusijos įtvirtinimų (gal dar pasiseks?), tai naivu tikėtis, kad kitąmet rusų gynyba nusilps ir jau tada…
Susimąstykime, gal visgi silpna taika geriau už žudantį karą?
Netyla gandai ir apie galimą Lietuvos karių siuntimą padėti Ukrainai šiame kare, nežiūrint į tai, kad NATO Vilniuje pasakė griežtą NE! Žinoma, niekas nedraudžia burti koalicijų, tik manau, kad tokiu atveju koalicijų nariai turės už pasekmes atsakyti PATYS. Štai tokios neramios mintys…
Būtų nuostabu, kad atsakingieji išsklaidytų abejones. Pasakytų, kad niekas nieko neplanuoja, jokių koalicijų nekuria ir t.t. Manau, visiems būtų ramiau.
