Algimantas Rusteika
Vakarai Ukrainoje jau pralaimėjo. Ir kariškai, ir ekonomiškai, ir politiškai, ir morališkai. Visaip ir totaliai. Ši šalis ir tauta nurašyta, dešimt metų trukęs karas už globalių žaidėjų interesus iki paskutinio ukrainiečio baigiasi. Ir tai ne taktinis, o strateginis pralaimėjimas.
Tą visi žinojo jau seniai. Kalbėjo tarp savęs delfiuose, L.rytuose, LRT ir kitose redakcijose, nors ir rašė ką reikia. Žinojo ir gabriukų URMe, ir Baltuosiuose Daukanto aikštės rūmuose, nors viešai irgi skandavo ką reikia. Ir jie, ir mes tą skaitėm bet kurioje – ir Vakarų, ir Rytų, ir Pietų žiniasklaidoje.
Išskyrus Lietuvos teritorijos portalus, nes pas mus žiniasklaidos nėra, yra tik propagandinės šalį užvaldžiusiųjų grupuočių viešųjų ryšių kontoros. Šalį užvaldžiusieji iš karo irgi pasipelnė – pavyko dar labiau sukiršinti ir supriešinti žmones. Bet pro cenzūrą ir savicenzūrą net „karo ekspertų“ pamoksluose jau prasisunkia realybė.
Karo pradžia buvo suderinta tarp Vašingtono ir Maskvos. Pabaiga bus taip pat suderinta. Visi didieji uždirbo, ką galėjo ir kiek kam pavyko – ir ekonomiškai, ir politiškai. Dabar teks susitaikyti su rezultatais. Ir uždirbti iš sugriautos šalies atstatymo – ten dar daug liko neprivatizuota.
Variantų Ukrainai nedaug ir jų aptarimas Vakarų sostinių kuluaruose taip pat prasismelkia į žiniasklaidą. Ukrainos variantas maksimum – prarastų teritorijų atsisakymas už narystę NATO, variantas minimum – prarastų teritorijų atsisakymas už neutralitetą ir narystę ES.
Diplomatiniais kanalais dėl to neabejotinai jau diskutuojama su Rusija. Tik klausimas, ar Rusija su tuo sutiks, ar pasirinks ilgesnį, sunkesnį, bet savo variantą maksimum – užimti Odesą ir teritoriją iki Padniestrės, paverčiant Ukrainą bejėge, Rusijos interesams nepavojinga nejūrine valstybe a la Baltarusija?
Vakarų krizei toliau vystantis šiam daug brangesniam planui yra šansų, o kitos tokios galimybės, kai ant kortos pastatyta viskas, Rusijai tektų laukti ilgai. Todėl visi šie variantai yra galimi, nes atitinka realiai dabar įmanomus, o ne propagandinius šalių pajėgumus.
Kuris iš šių variantų taps tikrove, priklauso daugiausia nuo rezultatų mūšio lauke. Ir dar nuo situacijos kariaujančių šalių visuomenėse. Ukrainoje socialiniai sprogimai šiuo metu daug labiau tikėtini, nes situacija be politinių permainų ir figūrų perstumdymo nebeleidžia priimti būtinų sprendimų.
Galimybės ir interesai? Rusijai objektyviai nereikia Vidurio ir Vakarų Ukrainos, kaip nepabaigiamo partizaninio karo teritorijos su milijonais priešiškai nusiteikusių gyventojų. Lygiai taip pat Ukraina nesugebėtų suvaldyti Donbaso ir Krymo su didžiule, absoliučiai priešiška vietos rusų dauguma. Todėl susitarti objektyviai suinteresuotos abi pusės, o tam trukdantys politikai turės pasitraukti arba bus pašalinti.
Vertybės, tarptautinė teisė? Kokios vertybės? Tiems, kurie dar sugeba suprasti tikrovę, ji dar kartą atskleidė amžiną tiesą – jokios moralės ir jokio teisingumo globalioje politikoje niekada nebuvo, nėra ir niekada nebus.
Yra tik pliki, grobikiški dominavimo, naudos interesai ir nuolat kintantis jėgų santykis. Galių pusiausvyrai pasikeitus, perbraižomos įtakos zonos ir, jei iškyla būtinybė ir susidaro galimybės – taip pat valstybių sienos. Nepavykus tų permainų įgyvendinti diplomatijos ir politikos priemonėmis, jos realizuojamos kruvinais karais. Ir niekas čia apie žmogaus gyvybę ar moralę niekada negalvojo ir negalvos.
Ideologija valdiniams visada įrodys, kad tai, ko siekia jų globaliai konfrontuojanti galia, yra šviesus kelias į žmonijos ateitį ir vienintelis visuotinės laimės, taikos ir pažangos variantas. Propaganda visada įrodys, kad valdovo veiksmai teisingi, priešininkų – neteisingi, o bet kuris tuo abejojantis yra visuomenės, valstybės ir kiekvieno piliečio asmeninis priešas.
Karas Ukrainoje atskleidė visų šalių sprendimų priėmėjams akivaizdų faktą: konvencinio karo su lygiaverčiu priešininku Vakarai neturi absoliučiai jokios galimybės laimėti. Ir neturės jokio noro net gynybinio karo pradėti, nes išpaikusioms lepūnėlių visuomenėms bet kokia išlikimo kaina visada bus per didelė.
Visuotinė įtaka pasauliui negrįžtamai prarandama, todėl teks tartis ir susitarti. Branduolinio susinaikinimo galimybė dar lieka vieninteliu taikos garantu, tačiau tyli beprotystės erozija toliau grauš egzistencinius pamatus ir konstrukcija greit nebeišlaikys savo pačios svorio.
Tai ne šiaip vienapolio pasaulio pabaiga ir daugiapolio pradžia. Turės būti permąstytos ilgalaikės perspektyvos, kurių tendencija jau dabar aiški: Vakarai galutinai pralaimės, jei nepakeis kurso į kultūrinį, civilizacinį ir vertybinį susinaikinimą vardan tarpnacionalinių korporacijų ir globalių viršvalstybinių darinių intereso.
Išgyvename paskutinius imperijos dešimtmečius. Didysis žaidimas prasidėjo ir mažiukų niekas nepasigailės. Tūkstantmečius kurta Europos civilizacija, kurios dalis esame, dar gali išlikti – jei visuomenės atsibus. Jei Vakarų sprendimų priėmėjai suvoks, kad dabartinis kelias neišvengiamai veda į jų pačių susinaikinimą. Ir ne tik nebeduoda pelno, bet yra elementariai, primityviai nuostolingas.
Klausimas dabar tik toks – ar bus susivokta laiku? Ar tik tada, kai sočioms minioms siautėjant, plojant ir šūkaujant koliziejuose barbarų žirgų kanopos ims taukšėti Amžinojo Miesto grindiniu?
