Mano paskutinis straipsnis apie meluojantį premjerą susilaukė audringos reakcijos viešojoje erdvėje. Net apdulkėjusį Sakalą ištraukė ir pasiuntė į kovą. Tik jam šį kartą nepavyko išlementi nė vienos savo frazės — visos buvo chaotiškai parinktos iš sufalsifikuotos bylos. Gal apie jį tiek ir užteks, nes tiek ir pakanka jį užsivesti kaip motorolerį, tad greitai išgirsim jo nuomonę ir dėl šio pasisakymo.
Šiame straipsnyje labiau norėčiau pagrįsti savo išsakytas frazes apie premjerą Algirdą Butkevičių. Ir nors seniai sau uždraudžiau veltis į beprasmiškus ginčus, bet premjeras tiesiog pats paprašė pasakyti tiesą apie jį. Niekas kitas juk neišdrįso.
Tai padaryti mane paskatino premjero paskleistas melas apie tai, kad aš šantažavau partiją dėl biudžeto. Galėčiau pasakyti: ministro pirmininko paskleista informacija neatitinka tikrovės. Matot, kiek daug užima vietos, tad geriau vienu žodžiu — melagis! Tik šį kartą remsiuosi ne savo išvadomis, o Amerikos specialistais, psichologais.
Šiuo metu aš esu aukštosios mokyklos psichologijos studentas, todėl man šita tema artima, o pagal studijų tematiką tenka domėtis pasaulinės praktikos eksperimentais. Todėl iš profesinės būsimo psichologo pusės galiu pasakyti — neturiu jokių pykčių. Šaliai reikalingi įvairūs žmonės — ir tokie, ir kitokie. O jeigu rinkėjai savo valia renka sau tokius vadovus, tad ir pykti nėra ko.
Mano tolerancija ir komunikabilumas yra aukšto lygio, o jei kada tiesiai šviesiai išsakau tiesą į akis, tai tą patį linkiu daryti visiems. Nes dėl baimės neišsakyta tiesa žlugdo asmenybę, todėl baimės našta yra sunkesnė už išsakytą tiesą bei jos pasekmes ir niekada nedavė nei valstybei, nei žmonėms naudos. Be to, ji konservuoja problemas, kurios anksčiau ar vėliau vis tiek sprogs.
Tad štai Amerikoje 1970–1980 metais buvo atlikti du eksperimentai, kurie tęsiasi iki šiol. Vienas jų buvo atliktas Harvardo universitete. Prieš 30 metų mokslininkai psichologai vieno kurso universiteto studentų paprašė užpildyti anketas, kurių pagrindinis klausimas buvo: „Greitai baigsite vieną geriausių universitetų pasaulyje, prieš akis visas gyvenimas, gavote elitinį išsilavinimą, ko jūs norite iš gyvenimo? Paprastai suformuluokit savo lūkesčius“. Daugiau nieko.
Anketos buvo surinktos, o po 30 metų eksperimentas pratęstas. Mokslininkai surado kiekvieną gyvą (gyvenime juk viso būna) buvusį studentą ir atliko jų gyvenimo pasiekimų analizę. Kaip jums atrodo, ką jie surado? Ogi vieną įdomų faktą. Studentų, kurie labai aiškiai suformulavo, ko nori pasiekti gyvenime — „Mano planas toks. Mano matymas toks. Mano žingsniai bus tokie. Taškas“, buvo tik 5 proc. iš visos masės, tačiau šių žmonių turtas ir pajamos (Amerika nebūtų Amerika, jeigu viskas čia nebūtų pamatuota doleriais) buvo dešimtys kartų didesni nei likusių 95 proc. kartu paėmus. Kaip jums atrodo, ką tai pasako?
Ar kas nors iš visos Lietuvos gali pateikti nors vieną pavyzdį apie A. Butkevičių, kai koks nors jo pasakytas žodis nepasikeitė per 2–3 artimiausias dienas? Ar yra pateikta kokia nors mūsų premjero idėja, kuri galėtų kaip nors pakeisti situaciją, kad investicinis šalies patrauklumas pasistūmėtų iš 41 vietos į pirmąjį dešimtuką? Ne į 21 vietą, nes jei taip ir nutiktų, džiaugtis bei sakyti — „matai kaip gerai dirba Vyriausybė — pakilom į 21 vietą“ — neverta, nes tai tik savęs apgaudinėjimas. Versle vertinamas tik pirmas penketukas. Retkarčiais dar ir antras — bet tik atsižvelgiant į geografinę ir logistinę aplinką. Visos žemiau esančios šalys solidžiam verslui neįdomios.
Kitas eksperimentas vyko beveik lygiagrečiai. Psichologai kvietė į laboratoriją sėkmingus žmones, kurie daug pasiekė savo gyvenime. Juos domino, dėl kokių vidinių savybių jie pasiekė tokių aukštų rezultatų?
Eksperimente dalyvavo žinomi ir sėkmingi žmonės. Dėl savo šalies postūmių į priekį didelius darbus padarę politikai, verslininkai, sportininkai ir t.t. Ir ką gi atskleidė šitas eksperimentas? Visi žmonės turi tuos pačius vidinius resursus, įpročius, savybes, tačiau yra vienas universalus, kuris vienijo tik sėkmingus asmenis — jie galvodavo viena kategorija — tikslas. Ne kategorijomis, kad aš negaliu, nenoriu, bijau arba tiesiog noriu išsaugoti tai, ką turiu, todėl nedarau, o kategorija kur aš, kaip asmenybė galiu save realizuoti? Kokius uždavinius aš sau keliu? Taip jie turėjo aiškų augantį keliamą tikslą. Štai tokį lyderių mentalitetui būdingą bruožą atskleidė mokslininkai.
Prie kokios kategorijos mentaliteto jūs priskirtumėte mūsų politikus ir mūsų premjerą A. Butkevičių? Atspėkite iš dvejų kartų. Kas Lietuvoje plaukia pasroviui ir galvoja tik apie savo posto išsaugojimą, bet ne apie valstybę, nekelia jokių tikslų, negeneruoja jokių naujų idėjų, o galvoja, kad tik nebūtų blogiau jam? O visa krūva komentatorių prisitaikėlių kaip vienas pataikauja tokiai pozicijai, nes didelė dalis jų gyvena iš tų pačių kišenių. Ką gali duoti toks Vyriausybės vadovas? O juk jis dar svajoja apie prezidento postą! Ir, svarbiausia, gali pasiekti, nes žmonės renka savęs vertą valdžią. Ir tada jau bus neaišku, kas valdys šalį, o svarbiausia — Lietuva ir toliau skęs pelkėje. Emigracija — didžiausia Europoje, savižudybių — daugiausia pasaulyje, o atlyginimai ir pensijos — mažiausi. Štai tokia perspektyva mūsų laukia su tokiais vadovais, bet, kaip ir sakiau, žmonės neturi pykti, nes tuos pačius renka metai iš metų ir turi tai, ką nori.
O dabar aš pristatysiu lyderio sėkmės formulę, kurią didelė pasaulio mokslininkų grupė suformulavo po visų eksperimentų ir analizių. Ši formulė tinka žmonėms, kurie siekia savirealizacijos, o ne paprasto plaukimo pasroviui.
Išanalizavus įvairių sėkmingų pasaulio lyderių biografijas, prieita išvados, kad visi jie turi keturių lygmenų asmenines savybes.
Pirmas lygmuo — norai. Jie gerai žino ko nori ir, svarbiausia, turi drąsos priimti tuos norus, o ne atstumti.
Antras lygmuo — apmąstymai. Jie panaudoja daug energijos savo mentaliniams darbams, apgalvodami savo norus: kaip galima juos realizuoti, kokie būdai, kokios galimybės.
Trečias lygmuo — viešas įgarsinimas, pristatymas. Lyderiai nelaiko savo idėjų mintyse, o eina į sociumą, ieško galimybių, galimų partnerių ir bendraminčių.
Ketvirtas lygmuo — veiksmai. Tikri lyderiai ne tik kalba, bet pradeda veikti. Jie kuria struktūrą, dirba su bankais, su technologais ir t.t.
Jums gali pasirodyti, kad tai yra labai primityvi formulė, tačiau neskubėkite, įvertinsite vėliau. Pabandykite tai pritaikyti sau ir pamatysite, kad beveik 95 proc. žmonių išvis tiksliai nežino, ko jie nori. Mes paprastai egzistuojame sociume, darome kažką tik todėl, kad tai madinga, todėl, kad reikia, bet ne todėl, kad norime. Mes esame versle, nes ten patekome dėl tėvų, draugų, pažįstamų valios. Kažkas politikoje taip pat dėl pažįstamų, draugų, dėl giminių, pagal partijos sąrašą, todėl kad tai yra prestižas ir pan.
Mes dirbame kaip zombiai, vykdome kažkieno užsakymą ir net bijome pagalvoti apie tai, ko AŠ, kaip asmenybė noriu šitame pasaulyje? Kur mano AŠ gali būti realizuotas? Tad, ką mes pastebime pagal šitą pirmą lygmenį — noras? Gerai pagalvojus, tai yra košmaras — gyvenimas plaukia pasroviui, ne jūsų pasirinkta vaga. Nesvarbu, kokį užimi postą ir atrodai patenkintas, bet tai yra savęs apgavystė — jeigu tavo apibrėžimas toks, ar gali būti laimingas, gyvendamas ne savo gyvenimą? NE. (Nors gali ir neprisipažinti, nes jo kaukė storesnė).
Ką gali toks nelaimingas žmogus pasiūlyti valstybei ir žmonėms? NIEKO. (Ar pagal išvardintas savybes jau ką nors atpažinote? O juk tai yra tik pirmas punktas — norai).
Toliau — apmąstymas, tai yra apskritai visos mintys, besisukančios galvoje. Mes apgalvojame kryžiažodžius, įvairius plepalus, kas ką išgirdo, kažkokius filmus, kažką perskaityto laikraštyje, knygoje, kažką pamatyto per televiziją. Mes išnaudojame savo laiką ir savo mentalinę energiją velniai žinai kam, bet tik ne tam, kam reikia — ne tikslo siekimui. Labai geras pavyzdys buvo mano straipsnis apie premjerą, kai visa krūva komentatorių visą savaitę tik apie jį ir tekalbėjo. O kur valstybės reikalai? Kam jie „nafig“ reikalingi, jei norai ne jų, o dar ir apgalvoti turi ką savo, be valstybės. Bet čia dar ne viskas, dar yra 3 ir 4 punktai.
Taigi, viešas įgarsinimas, pristatymas. Sakome vieną, o galvojame kitą. Vaidiname įvairus posėdžius, bet niekada negirdime, ką sako kiti. Turbūt visi galite pripažinti, kad pagaunate save tokiose situacijose, kai klausote žmogaus, bet galvojate apie kitką ir net negirdite, ką žmogus sako. Net save dažnai pagaunu, kai skaitau knygą, o mintys nukeliavo kitur. Būna, ką padarysi. Tačiau apie mūsų premjerą jau pasakos sekamos Lietuvoje. Sako, ateini pas jį į organizuotą susitikimą, nes taip turi daryti politikai, jis žiūri į tave, lygtai ir mato, net ir galva linkčioja, nes taip išmokė viešųjų ryšių konsultantai, bet nieko negirdi — jo mintys kitur, nes ne pagal prigimtį gavo premjero postą.
Galiausiai — veiksmas. Čia dažnai kaip išeis. Paprastai ir žmonės, ir mūsų mylima valdžia reaguoja tik į gyvenimą, nes jų charakteris ir elgesys yra reakcinis. Kai valdžioje pagal charakterio savybes ne lyderiai, jie tik lopo skyles. Jokių naujų idėjų. Tad mes matome visišką išsiderinimą valdžioje, politikoje, užsienio politikoje ir visame mūsų kasdieniame gyvenime.
Atsiprašau, bet psichologijoje tokių savybių ir veiksmų diagnozė pakankamai liūdna — šizofrenija. Ne su džiaugsmu, bet sveikinu visus mus, o tokių, kurių vientisa asmenybė yra visiškai suplėšyta, pagal tyrimus ir paminėtą Harvardo universiteto analizę, yra apie 95 proc.
Tad jeigu mes norime ko nors pasiekti gyvenime, valstybės valdyme, reikia ieškoti lyderio, kuris savyje suvienytų visus keturis paminėtus punktus. Vientisos asmenybės.
Tad dar kartą: NORAS, APMĄSTYMAS, VIEŠAS ĮGARSINIMAS, VEIKSMAS. Ir nė žingsnio į šoną. Tokios yra LYDERIO SAVYBĖS.
Sėkmės formulė — mes pasieksime lygiai tiek, kiek atitiksime šitos sistemos principus. Tai yra lyderio formulė. Naudokitės ja, nes tokios glaustos informacijos apie sėkmę nerasite jokiuose universitetuose. Tikrinkite save, atlikite savo testą ir nustatykite savo galias, galimybes ir, ar verta pradėti, turint vienokias ar kitokias savybes.
Ar ką nors panašaus turi mūsų premjeras? Atsakykite patys ir nepykite, kai daiktai yra vadinami tikraisiais vardais.
Šiuo atveju verta prisiminti Andrių Kubilių. Jis tikrai pridarė daug klaidų, bet toks buvo jo ir jo bendražygių suvokimo lygis. Bet jis turėjo labai aiškų norą — šalies energetinę nepriklausomybę. Kalbėjimas viešai, tegul ir nepopuliariomis temomis, bet jis kalbėjo ir nebijojo, negalvojo apie reitingus. Veiksmai — gal ir ne visada ekonomiškai pagrįsti, bet stūmė juos į priekį. Toks buvo tikslas.
Tačiau kalbant apie dabartinį premjerą, visos jo, kaip lyderio, savybės, yra neigiamos:
1. Jokio tikslo — kalbu apie valstybę, o ne apie asmeninius premjero norus.
2. Vieną – kalba, kitą – daro.
3. Čempionas pagal nuomonių kaitaliojimą.
4. Jokių veiksmų.
O apie informaciją, neatitinkančią tikrovės, išvis neverta kalbėti — melas ant kiekvieno kampo.
Nepykite premjere, tačiau diagnozė tokia, kokia yra. Tai ne aš, o specialistai psichologai nustatinėja, o aš tik studijuoju.
Su pagarba
Viktoras Uspaskich
P.S. Kitas mano straipsnis bus apie tai, ką reikėtų daryti, kad Lietuva pagal investicinį patrauklumą patektų į pirmąjį dešimtuką.
