Nuo senų laikų daugelis visus Darbo partijos įvykius įpratę sieti su Viktoru Uspaskich.
O, svarbiausia, juos stengėsi sieti tie, kurie nori pridengti savo bukumą.
Tad noriu pasakyti, kad aš jau seniai ten nesistengiu kam nors daryti įtaką, ar primesti savo valią.
Nuo tų metų kai Vytautas Gapšys tapo partijos pirmininku, aš stengiausi minimaliai dalyvauti partijos veikloje ir maksimaliai atitrūkti nuo jos reikalų. Ir mano pasitraukimas susijęs ne tik su byla ar nuovargiu, o su mano paskutiniu metu pasirinktu gyvenimo keliu. Ir jame nuveikta jau nemažai. Po pasitraukimo iš pareigų aš baigiau mokslus, parašiau knygą, Rusijoje atidariau centrą, teikiantį pagalbą tiems, kas nori pasukti į sveiką, ekologišką gyvenimo būdą. Aš skaitau paskaitas, rengiu seminarus. Jau baigiu paruošti 15 autorinių programų. Jau vyksta parengiamieji darbai tokį centrą atidaryti Lietuvoje, nes daugiau kaip 20 mano susitikimų pristatant knygą parodė, kad toks centras reikalingas ir Lietuvoje. Tad partijos reikalams, net labai norint, laiko neatsiras. Be viso to, dar esu ir Europos Parlamento narys.
Tad, jeigu jau ir dalyvauju kokiuose nors su partija susijusiuose epizoduose, tai tik išimtinai prašant Darbo partijos nariams. Pasakysiu dar daugiau – bet koks manęs įtraukimas į su politika susijusią veiklą man kelia vidinę destrukciją ir net neigiamai atsiliepia fiziniame lygmenyje.
Šiek tiek chronologijos: po mano pasitraukimo iš partijos pirmininko posto, V. Gapšys gana sėkmingai susitvarkė su savo pareigomis. Bet įvykus pirmos instancijos teismui, mūsų koalicijos partneriai socdemokratai kartu su konservatoriais pradėjo pasiruošimą Vytauto nulinčiavimui ir išstūmimui iš Seimo vicepirmininko pareigų – taip ore pakibtų klausimas apie partijos dalyvavimą valdančiojoje koalicijoje su nuteistu partijos pirmininku.
Mes su Vytautu tarėmės ką daryti?
Visiems priminsiu, nes šiandien jau visi užmiršo, kad tuo metu visa be išimties Darbo partijos frakcija ir dauguma tarybos narių buvo nepatenkinta Vydo Gedvilo, kaip Seimo pirmininko, veikla. Tiesą sakant, tos veiklos tiesiog nebuvo ir partija atrodė labai miglotai, nors turint tokią „tribūną” kaip Seimo pirmininko postas, partija galėjo matytis geriau nei visos kitos.
Nors mano matymas pradžioje, skiriant V. Gedvilą Seimo pirmininku, buvo kitoks. Jei V. Gapšiui bus skiriama nors ir piniginė bauda, kad apsaugočiau jį kaip politiką, ketinau būtent V. Gedvilui patikėti partijos vairą. Tuo labiau, Lietuvos verslas buvo visiškai pasiruošęs paremti ir balsais, ir finansiškai Vydą prezidento rinkimuose. Tai buvo retas ir unikalus šansas tiek jam pačiam, tiek ir partijai, tačiau jis atsisakė ir liko mėgautis Seimo pirmininko kėde nieko nedarydamas. Bet, kaip sakoma, valdžia – didelis išbandymas ir ne kiekvienas sugeba jį įveikti.
Per daug viešai tokių dalykų niekas nesvarsto, tuo labiau, kad buvo žinoma apie kai kurių Seimo narių, ministrų flirtą su socdemais. Beje, šis faktas dabar visiškai pasitvirtino.
Buvo priimtas sprendimas daryti kardinalias rokiruotes.
V. Gapšys traukėsi iš Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo ir iš partijos pirmininko posto. Aš traukiausi iš frakcijos seniūno ir užleidau vietą Vytautui, kad jis būtų kuo arčiau partijos sprendimų, o aš pats likau be jokių postų, nes jau tada vis mažiau dalyvavau partijos veikloje, daugiau laiko skyriau bylai. (Tarp kitko, apie mano pasitraukimą iš partijos pirmininko posto, dar toli iki rinkimų, 2012 metais, žinojo ir A. Butkevičius, nes aš jam sakiau, kad ketenu trauktis iš aktyvios politikos).
V. Gedvilas solidarizuojasi su V. Gapšiu ir palieka Seimo pirmininko postą, bet tampa pirmuoju naujojo Seimo pirmininko pavaduotoju – tokie buvo jo paties norai. V. Gedvilas labai prašė ir net kėlė sąlygą, kad jo vietos neužimtų Virginija Baltraitienė. Kažkodėl ji jam kelia didžiulę alergiją. Todėl siaurame rate, dalyvaujant V. Gedvilui, buvo „apsistota” ties Loreta Graužiniene ir nuspręsta, kad aukščiausią valstybėje partijai atitekusį postą taip pat užimtų partijos pirmininkas – tai yra tiesiog klasika visame pasaulyje.
Nors aš buvau linkęs, kad tai būtų Artūras Paulauskas, bet mane įtikino, kad jis dar tuo metu sunkiai „praeitų” partijos taryboje, ypač kaip partijos pirmininkas. Bet kaip šiandien matau, reikėjo arba nekeisti V. Gedvilo – jis būtų padaręs mažiau žalos, arba išnaudoti visą savo patirtį bei autoritetą ir patvirtinti A. Paulauską, nes ir baisiausiame sapne negalėjau susapnuoti, kad Loretai taip nepasiseks Seimo pirmininko ir partijos pirmininko postuose. Nors anksčiau, kai ji buvo Seimo audito komiteto pirmininkė, buvo daug išmintingesnė ir aktyvesnė. Matyt, šitam karjeros šuoliui ji buvo visai nepasiruošusi. Ir tai buvo didžiulė mano klaida, ne tik partijos, bet ir jos atžvilgiu. Nes ji labai norėjo, bet aš neįvertinau jos turimų sugebėjimų – tiesiog sudariau sąlygas jai save sužlugdyti.
Tokia rokiruotė ir buvo patvirtinta partijos tarybos posėdžio metu.
Tuo metu dar niekas nieko blogo nepranašavo. Aš dar labiau nutolau nuo partijos veiklos.
Kai jau Loreta visai „susimovė” su savo pareigomis ir sugadino savo santykius su dauguma partiečių, tai supratusi, pati pasitraukė iš partijos pirmininko posto, bet, kaip suprantu, užleisti Seimo pirmininko posto nepanoro ir toliau, nelabai susigaudydama realybėje, skandino save, o tuo pačiu ir partiją.
Net ir po viso to, sužinojęs, kad 2016 m. Seimo rinkimuose Loreta nustumta į antrą dešimtuką, sutariau kad ji būtų perkelta į pirmąjį, nes kaip bebūtų, ji yra Seimo pirmininkė. Dar siūliau, kad būtų šiek tiek „pakeltas” Gediminas Vagnorius ir Viktoras Fiodorovas. Štai ir visa mano įtaka šituose rinkimuose į Seimą.
Po Loretos pasitraukimo iš partijos pirmininko posto, partijos taryba ragino mane grįžti prie partijos vairo, bet aš sutikau partijos valdymą perimti tik iki partijos suvažiavimo. Nes Valentinui Bukauskui, einant pirmojo partijos pirmininko pavaduotojo pareigas, tvarkytis sekėsi sunkiai – partijos būstinėje visi tiesiog norėjo išsilakstyti.
Partijai reikėjo kažkokio naujo vėjo.
Valentinas Mazuronis tuo metu buvo pasitraukęs iš Tvarkos ir teisingumo partijos ir buvo vienas populiariausių politikų Lietuvoje. Ne viena partija pasinaudoja tokiais žmonėmis „iš šono”. Taip ne vieną kartą yra padarę ir liberalai, ir valstiečiai per šiuos rinkimus.
Iš tikrųjų V. Mazuronį buvo galima maksimaliai išnaudoti partijos atsigavimui.
Bet mūsų senbuviai, kurie patys neturi garo ir potencialo ką nors nuveikti, kaip įmanoma tam priešinosi ir įvedinėjo destrukciją. Pavyzdžiui toks V. Bukauskas, po V. Mazuronio išrinkimo partijos pirmininku, nė karto nedalyvavo valdybos posėdyje, o frakcijoje „virė” savas intrigas – nuvertė V. Gapšį ir patvirtino Kęstutį Daukšį, kurio lojalumas Darbo partijai labai abejotinas, nes būtent dėl jo paskatinimų bei pritarimo ir nukeliavo mūsų du „herojai” į socdemų frakciją.
Tad tų senbuvių, vadovaujant Kęstučiui, vienas pagrindinių pasisakymų, priimant kokį nors sprendimą, buvo: „O ką pasakys koalicijos partneriai socialdemokratai?”. Ir rezultatą dabar matome visi.
Nepraeiti 5 % barjero reikėjo labai pasistengti – reikėjo sąmoningai patiems agituoti, kad už juos nebalsuotų, nes vien partijos struktūros, tai yra narių skaičiaus ir jų artimų giminaičių užtektų, kad būtų įveiktas šis 5% barjeras.
Po mano emocionalių pasisakymų, po pirmojo rinkimo turo, net nereikėjo vardyti pavardžių – labai gerai pasimatė, nes kiekvienas tiesiog varžydamasis, kas greičiau, bėgo prie mikrofono ir patys save įvardijo kaip pirdylas. Šiaip įdomu buvo iš šono stebėti, kas yra kas, juokingai jie atrodė.
Šiandien vėl verda aistros, kad esą V. Uspaskich kišosi į partijos veiklą. Nors nei su vienu partiečiu apie partijos veiklą nekalbėjau jau labai seniai, išskyrus Rolandą Janicką, nes jis prieš partijos suvažiavimą pats man paskambino.
Supratęs, kad tapti Darbo partijos pirmininku nori Ukmergės meras R. Janickas ir dar buvo likęs antras kandidatas V. Bukauskas, po paskutinio partijos tarybos posėdžio aš nusiunčiau sveikinimą su savo pamąstymais, kad galėčiau palaikyti ir R. Janicką, ir net V. Bukauską, bet tik tuo atveju, jeigu V. Bukauskas pasitrauks iš socdemų frakcijos.
O kad Darbo partijos pirmininko rinkimuose dalyvaus ir Živilė Pinskuvienė, sužinojau jau po to, kai buvo nusiųstas mano sveikinimas.
Savo sveikinime visiškai nuoširdžiai paminėjau, apie tai, beje, dabar kalba ir politologai, kad nesvarbu, ar V. Bukauskas, ar R. Janickas taps partijos pirmininku – jiems reikės išlipti iš provincialios politikos statuso ir pakilti į nacionalinį lygį. Ir tai natūralu. Provincija gerai ir ji mums duoda didžiulį palaikymą, bet partija ne vieno rajono darinys, o visos Lietuvos, tad reikia mąstyti plačiau, ne iš vieno skyriaus varpinės. Kai kurių smegenys net šitos mano minties nesugebėjo suvokti ir jie vėl supyko…
Dar juokingiau klausyti, kaip V. Bukauskas iš tribūnos porino plepalus ir klaidino partiečius, esą jie dviese su Petru Čimbaru nuėjo pas socdemus į frakciją tam, kad padėtų skyriams išsilaikyti. Nejuokinkite pasaulio – 29 Seimo nariai, 5 ministrai, Seimo pirmininkė ir pirmasis Seimo pirmininko pavaduotojas, būrys viceministrų praeitą kadenciją taip „padėjo”, kad Darbo partija ir 5 procentų nepraėjo. O dabar jie dviese padės? Šiltos vietos ieško savo užpakaliams ir nedaugiau.
Šitie du „herojai” jau išdavė partiją. Maža to, V. Bukauskas – jau vienas iš socdemų frakcijos vadovų. Jam norisi kaip nors išeiti iš partijos, ar net sužlugdyti ją, susijungus su socdemais, nes tokį uždavinį ir gavo iš socdemų. Bet tiesiog šiaip nueiti, su „išdaviko” etikete, nelabai norisi, nes jis dažnai mušdavosi į krūtinę, koks jis Darbo partijos patriotas, todėl dabar kalba nebūtus dalykus, klaidina savo skyriaus žmones ir verčia juos taip pat tapti išdavikais.
Šitiems „herojams” dar geriau jeigu juos išmes iš partijos ir pasiųs ant trijų raidžių, tada jie galės sakyti, kad na vat, mes norėjome gerai, o mus išmetė, todėl neklijuokite mums išdavikų etiketės. Nes jie juk žino, ir tai rodo istorija, kad niekas išdavikų nemėgsta.
Todėl, kai man paskambino Ž. Pinskuvienė, bandžiau atverti jai akis.
Kaip ji, kaip partijos pirmininkė, kritikuos socdemus, valdžią, indentifikos partiją, jei Darbo partijos Seimo nariai yra socialdemokratų frakcijos nariai?
Ir dabar paprastas klausimas: Darbo partija valdžioje ar ne? Jei taip – reikia apie tai paskelbti. Jei ne – taip pat reikia paskelbti. Juk Vyriausybė priiminėjo programą, o iš Darbo partijos – jokių komentarų.
Nelindau į partijos valdymą vadovaujant L. Graužinienei, V. Mazuroniui – tai gali patvirtinti jie patys. Neturiu noro lįsti ir šiuo atveju ir būčiau laimingas, jeigu niekas manęs netrukdytų ir savo “darbelių” mano vardu nepridenginėtų. Tačiau jeigu bus reikalinga mano patirtis, tame tarpe ir skaudi, neatsisakysiu padėti, nes sentimentai šitai partijai per daug gilūs.
Todėl linkiu partijos nariams neskubėti su sprendimais palikti partiją. Tuo labiau, kad nauja partijos pirmininkė turi daug energijos, užsidegimo. Palinkėsiu jai sėkmės ir nukreipti savo darbą į susitelkimą, o ne į skaldymą.
Jei įdomi mano nuomonė, patarčiau taip pat viešai per suvažiavimą atsiprašyti ir grąžinti V. Gapšį, nes nemažai žmonių į partijos skyrius atėjo ir dėl jo, kaip jauno, gabaus ateities politiko. Maža to, kai Pinskų šeima įsivėlė į balsų pirkimo skandalą, būtent vienintelis V. Gapšys tuo metu visur gynė Pinskus – ir teisme, ir Seime. Tuo labiau, aš žinojau, kad Vytautas ir pats svarstė apie savo narystės sustabdymą kol nebus išsklaidyti jam mesti kaltinimai dėl nebūtų dalykų, esą jis derėjosi dėl nuolaidų partijai (teisingai darė). Man teko ginti Živilę, kad jos neišmestų iš partijos nuo visų tų „pakeleivių”, kurie dabar lipo į tribūną, reikšdami jai savo palaikymą, kaip kandidatui į partijos pirmininko postą. Bet tuoj pat po išrinkimo išdavė, nes nei vienas nesutiko būti pirmininkės pavaduotojais ir dirbti bendroje komandoje.
O 2012 metais po rinkimų buvo ne taip paprasta, kai „kabėjo” partijos byla – tada reikėjo rodyti ypatingą skaidrumą, o čia Pinskai su savo „darbeliais”. Man šiek tiek daugiau žinoma apie Pinskų skandalą nei žiniasklaidos atstovams, nes teko kalbėtis su visais dalyviais, kai kurių prašyti išeiti iš partijos, todėl dengiau Pinskus visais frontais, nes man kiekvienas narys, net jeigu ir galimai suklydęs, yra svarbus. Dabar mąstau, ar vertėjo tai daryti? Bet laikas viską parodo.
Ir pabaigai – patikėkite, visos šitame straipsnyje paminėtos pavardės ne iš pykčio, o tiesiog konstatuojant situaciją, kaip aš ją matau, nes man kiekvienas žmogus svarbus ir su tais, kurie paminėti šitame tekste, galiu kalbėtis visomis temomis.
Pagarbiai
Viktoras Uspaskich
