Vakar žiūrėjau Rūtos Janutienės laidą „Nuoga tiesa”. Man tapo nuoširdžiai gaila Rūtelės, stebint, kaip skausmingai jai teko vaidinti ir pataikauti gulaginės teisingumo sistemos atliekoms.
Suprantama, jog tiesa yra nevalgomas dalykas, o valgyti juk norisi. Paskolas naujųjų čiukčių ir aleutų bankams taip pat reikia mokėti, be to, yra daug kitų nemažiau svarbių išlaidų pas mūsų šiuolaikines moteris.
Tai tikrai yra simptomatiška. Pakako gulaginei teisėsaugai truputį spustelėti ir „nepriklausoma” žurnalistė neteko pajamų šaltinio – savo laidos TV3.
Tai buvo bizūnas.
O vėliau „komsomolkės” televizijoje pasiūlomas laikas naujam pajamų šaltiniui – „Nuogai tiesai”.
Tai buvo meduolis.
Čia kiekviena normali emancipuota moteris, a lia stankūnaitė, iš karto padarys TEISINGĄ pasirinkimą. Juk ką reiškia kažkokia garbė, tiesa ar dar kažkokie viduramžiški įsivaizdavimai? Tik kelis kartus kyštelės, myžtelės ir viskas. Argi galima smerkti Rūtelę? Ne mielieji, negalima.
Žiūrėdamas šį farsą kažkodėl prisiminiau topinės Rusų komedijos „Nacionalinės medžioklės ypatumai” epizodą apie karvę, kurią transportavo reaktyvinio naikintuvo bombų skyriuje. Epizodą lydėjo taiklus tekstas, žiūrint į apsimyžusią iš baimės karvę: „Gyventi norėsi, ne taip išsiskėsi” (жить захочешь не так раскорячишься).
Vladimiras Troščenka
