Kai imi rašyti apie realiai egzistuojantį pasaulį, neįvyniodamas jo į blizgantį reklaminį popieriuką ar kokios nors ideologijos vystyklus, neišvengiamai tampi dalies akyse „prorusišku“ar net „išdaviku“.
Sakykite, prašau, o būti „prorusišku“yra nusikaltimas? O „proamerikietišku“ ar net „prolenkišku“ – patriotizmas? Jeigu taip, tada, matyt, mane tikrai galima vadinti „prorusišku“, nes aš nemanau, kad būtina „kariauti“ su kuriuo nors kaimynu vien dėl to, kad galėtum namie vadintis patriotu.
Man, sakysim, kiekvienas svetimas kareivis, kuris apsigyvena šioje šalyje, yra okupantas. Ir nesvarbu, ar tai rusas, ar amerikietis, ar anglas, ar dar koks kitas svetimtautis. Suprantu, kad gyvenant tarp didelių tautinių darinių, visada gali iškilti kažkokių nesusipratimų, todėl verta ieškoti draugiško peties, kuris reikalui esant ateitų į pagalbą. Tačiau tai nereiškia, kad jis privalo apsigyventi mano namuose ar aš bėgsiu pagal pirmą švilptelėjimą, jei jis bandys imtis aiškiai neteisėtų veiksmų trečio atžvilgiu. Gynybinis susitarimas – gynybinis susitarimas ir jokių išlygų būti negali. O dabar?
Viename straipsnyje aš JAV pavadinau militaristine imperija. Neabejoju, kad už tai vėl būsiu apdovanotas anksčiau minėtais epitetais.
O kaip kitaip galima vadinti valstybę, kurios karinės bazės išmėtytos visame pasaulyje, beveik ant kiekvieno prekybinio kelio? Ir koks geradaris imsis finansuoti tokias išlaidas, jei jos jam neneš naudos? Negi jūs manote, kad visa tai tik dėl to – „palaikyti taiką visame pasaulyje”? Juk tų bazių išlaikymas kainuoja apie 115,5 milijardų kasmet, neskaitant aktyvių veiksmų kokiame nors regione ar kokioje nors atskiroje valstybėje.
Po antro pasaulinio karo JAV buvo įsivėlusios į daugelį lokalių ir net regioninių konfliktų, kurie brangiai, labai brangiai joms kainavo. Karas Korėjoje pereito šimtmečio šešto dešimtmečio pradžioje – 456 milijardus,Vietname – 518 milijardų, Persijos įlankoje – 88 milijardus, paskutinio dešimtmečio karinė invazija į Afganistaną ir Iraką vien per pirmus penkerius metus kainavo 808 milijardus ir, manoma, kad iki šių metų pabaigos sieks 1,1 trilijono dolerių.
Paprastai karai finansuojami iš pasiskolintų lėšų, nes jokie surenkami mokesčiai negali pavilkti tokios naštos.
2009 metais JAV biudžeto deficitas siekė 1,6 trilijono arba 11,2 procento viso jos BVP. O juk 2003 metais biudžeto deficitas tesiekė tik 3 procentus BVP. Atrodo, kad po Prezidento B.Obamos iniciatyvos „išvesti“ kariuomenę iš minėtų okupuotų šalių, šis rodiklis turėjo mažėti? Teisingai, jau 2011 metų deficitas tesiekė 8,9 procentų, o nominalia išraiška – 1,3 trilijonų. Tačiau šiandienis biudžeto deficitas vėl muša rekordus, kaip ir 1942 metais, kai JAV ruošėsi karui Europoje. Tai su kuo amerikiečiai ruošiasi kariauti artimiausiu laiku?
Nėra jokios paslapties, kad ši šalis skiria milžiniškas lėšas ginklavimuisi. Sakysim, 2010 metų asignavimai kariniams reikalams – 537 milijardų. 2012 metams buvo skirta 662,5 milijardų. Ir ne taip svarbu, kad pagal kokį nors Kongreso ar opozicinės respublikonų partijos reikalavimus Prezidento administracija kitais metais pateiks naują federalinį biudžetą kokiais 40 ar 80 milijardų sumažintomis karinėmis išlaidomis. Vis vien šios šalies išlaidos sudaro daugiau kaip pusę visų šiems reikalams skiriamų lėšų pasaulyje. Pridėkime prie to išlaidas visų taip vadinamų sąjungininkų, o tikrumoje satelitų ir gausime sumą, kuri viršys visų likusiųjų šalių tam reikalui skiriamas lėšas. Tai kaip vadinti tokią valstybę? Taikdare?
Dar savo prezidentavimo metais Dž.Bušas jaunesnysis kažkada, berods, tais pačiais nelemtais 2003 metais, yra pasakęs, kad XX amžių lydėjo neabejotinai trys pagrindinės blogybės: hitlerizmas, komunizmas ir militarizmas. Nemanau, kad jis taip kalbėdamas turėjo mintyse Valstijas, bet, kaip visada, pats to nenorėdamas pasakė daug tiesos ir, jei TSRS Reiganas vadino „blogio imperija”, tai kaip vadinti šiandienos JAV?
Ne, JAV niekada nemėtys lėšų be reikalo. Nereikia slėpti, šios šalis valdymo viršūnėje daug „išrinktosios tautos” atstovų, o šie per visą žmonijos istoriją yra linkę imti, bet ne duoti, gauti, bet ne dovanoti. Todėl altruistinį „vardan taikos visame pasaulyje“ dėkime į kuo gilesnę skrynią. Jei JAV imasi karo veiksmų, vadinasi, tai būtinai kažkam turi būti naudinga ir visa tai jei ne šiandien ar rytoj, tai būtinai tolimesnėje perspektyvoje turi atsipirkti.
Invazija į Iraką turėjo savo tikslus: perimti kontrolėn naftos gavybą ir neleisti Saadamui naftos prekyboje atsisakyti dolerio. Jau esu rašęs, kad buvęs Irako Prezidentas buvo pakartas visai ne dėl to, kad savo valdymo metais padarė nusikaltimus žmoniškumui panaudodamas neleistinus ginklus, bet dėl to, kad metams prieš prasidedant invazijai atsisakė prekiauti nafta už dolerius ir persimetė prie euro. Tai buvo vieša egzekucija – perspėjimas visiems, kurie apie tai svajoja.
O Afganistanas? XXI amžiaus pradžioje, kaip pamenate, geopolitinis pasaulio jėgų išsidėstymas ženkliai skyrėsi nuo dabartinio. JAV buvo vienintelė ir nediskutuotina globali jėga ir ji šiuo vaidmeniu buvo labai patenkinta.
Afganistano teritorija buvo reikalinga dėl keleto priežasčių: amerikiečių kompanijos planavo nutiesti naftos perdavimo vamzdyną nuo Kaspijos jūros iki Indijos vandenyno, o tuometinė talibų valdžia į jokias derybas nesileido. Bet tai nebuvo svarbiausia priežastis. Svarbiausia – opiumas.
Dar 1990 metais Afganistanas buvo stambiausias šios narkotinės medžiagos tiekėjas. Jo teritorijoje buvo sukoncentruota iki 70 procentų viso pasaulyje išauginamo opiumo. Talibai, būdami valdžioje nuo 1996 iki 2001 metų, praktiškai išnaikino visas plantacijas ir 2000 metais visiškai uždraudė šalyje šios kultūros auginimą.
Nuostoliai buvo milžiniški: vien heroino gamyba nukrito beveik 20 kartų. Ką reiškia toks kritimas? Vadinasi, pajamos iš narkotikų prekybos sumažėjo taipogi keletą kartų. Būtent tai ir buvo pagrindinė invazijos į Afganistaną priežastis, nes jau 2002 metais, tik prabėgus metams, kai amerikiečiai perėmė šios šalies kontrolę, opiumo plantacijos buvo atstatytos ikitalibinio periodo ribose, o dar po metų ir išplėstos. Šiandienis Afganistanas iš 193 tūkstančiuose hektarų tiekia jau daugiau kaip 90 procentų viso pasaulyje išauginamo opiumo. Ir visa tai kontroliuojama bei prižiūrima JAV bei jos satelitų armijų. O tai mokesčių mokėtojams kainuoja brangiai, labai brangiai. Vien 2010 metams JAV tvarkai Afganistane palaikyti skyrė 65 milijardus dolerių. Ar tai irgi galima pavadinti vardan „taikos visame pasaulyje“?
Taigi, jei atsisakytume dvigubų vertinimo standartų, tai pagal Bušo jaunesniojo išdėstytus vardiklius, JAV neabejotinai galima priskirti „blogio imperijai“.
Koks ironiškas likimas: Amerika, kurios tėvai – steigėjai siekė sukurti nepriklausomą nuo išsigimusios Europos aristokratijos tikrai demokratišką ir laisvą šalį, kurios Nepriklausomybės Deklaracijoje įrašytos tiesos ir vertybės priimtinos absoliučiai daugumai šios planetos gyventojų, mažiau nei per du šimtus metų pati pavirto drakonu, kuris siekia valdyti visus ir visur, o iš krauju nepriklausomybės kovose ir vėlesniame pilietiniame kare patvirtintų vertybių liko tik muziejinės iškamšos, kuriomis, lyg nemirtingumo simboliais, šiandien pateisinama viskas, kas tikrumoje naudinga ne pačiai Amerikai, bet tik jos viršūnėlei? Realiai ji taip ir netapo nei demokratiška, nei laisva. Už dolerį pardavusi svajonę, ji pati tapo įkaite to, nuo ko bėgdama stengėsi išsivaduoti.
Kas tie geradariai? Kas tie Amerikos „didybės“, paremtos doleriu ir jėga tikrieji valdytojai?
Kažkas pasakys, kad tai tie, kurių rankose tokios kompanijos, kaip „Lokhid“ ar „Dženeral motors“ ir kitos, kurių sėkmė priklauso nuo kuo didesnių valstybės užsakymų kariniai ginkluotei ir kurie visada suinteresuoti karais, ginkluotais maištais, revoliucijomis, nes tai atneša didžiulius pelnus: antrojo pasaulinio karo išvakarėse amerikiečių kompanijų finansiniai įdėjimai į Vokietijos pramonę buvo tiesiog milžiniški to meto kainomis: „Standart Oil“ -120 milijonų,“Dženeral motors” – 35, ITT – 30, „Ford”-17,5 ir… visa suma siekė milijardą. Ir tai neskaitant tų milijardų, kuriuos tiesiogiai ar per tarpininkus skyrė finansiniai institutai. Net tada, kai JAV jau įsitraukė į karą, šios kompanijos nenutraukė bendradarbiavimo su nacistine Vokietija.
Šiandien mėgstama kartoti, kad visa tai buvo vykdoma slaptai nuo tuometinės JAV vyriausybės, apeinant draudimus. Nieko panašaus.
1941 metų gruodžio 31 dieną keltas „paklusnesnių” korporacijų raštiškai kreipėsi į federalinį valstybės departamentą, prašydamos išaiškinti kokios valstybės, užsienio kompanijos laikytinos priešiškomis su kuriomis draudžiama bendradarbiauti. 1942 metų sausio 6 dieną departamentas atsakė, kad jis dar nesudarė tokio sąrašo, o vėliau JAV Kongresas išaiškino, kad 1941 metų gruodžio 13 dienos Prezidento įsakas leidžia visokeriopą bendradarbiavimą su visais, jei tik nėra gautas specialus Valstijų finansų departamento raštiškas draudimas. Be to, net egzistuojant tokiam draudimui nacionalinė Amerikos vyriausybė galėjo išduoti specialų leidimą įmonėms ir ūkiniams susivienijimas sudaryti naujus ar tęsti senus susitarimus net su Vokietijos nacių ar jų sąjungininkų valdomais subjektais.
Tas pats finansų departamentas viena ranka uždrausdavo, kita ranka slapta suteikdavo išskirtines teises atskiroms kompanijoms. Ir absoliučiai nesvarbu, kad galimai toks nacionalinių kompanijų bendradarbiavimas su priešu, didino JAV kariuomenės išlaidas ir netektis. Pelnas – aukščiau visko. Visa tai tęsėsi iki pat 1945 metų.
Kiti pirštu bakstels į tokius „pamišėlius”, kaip senatorius Makkeinas ar iškreiptos pasaulėžiūros ponią Clinton (pavardžių galima paminėti daug). Ir šie bus teisūs, bet ir vėl, tik dalinai, nes tai tik – politiniai menedžeriai. Aiškiai matomų ir galimų įvardinti taip vadinamų „kaltininkų”- daug , bet ne jie užsako muziką. Jie – tik aisbergo viršūnėlė, matoma galva, kurią nukirtus niekas nepasikeis, nes „slibinas” slepiasi daug giliau.
Sakoma, kad pasakose ir legendose užkoduota daug tiesos, tik šios daugiausia sekamos vaikams.
Mano laikais apie slibinus buvo daug pasakų. Ir apie slibiną trigalvį, ir apie devingalvį, ir apie turintį net dvyliką galvų. Taigi, matyt, tas slibinas su dvylika galvų ir užvaldė JAV. Kaip kitaip vaizdžiai būtų galima įvardinti FRS ,pasisavinusią dolerio emisijos teisę, ir aplink išdėstytų dvyliką privačių bankų. Ar ne jie šiandien diktuoja sąlygas jau ne tik JAV, bet ir didžiajai daugumai pasaulio valstybių?
„Šiandieninėse JAV tikrumoje dvi vyriausybės: yra įstatymų numatyta vyriausybė ir egzistuoja nepriklausoma,nekontroliuojama ir nepasiduodanti jokiai koordinacijai FRS vyriausybė.” (R.Pittmen, 1928-1976 JAV Kongreso narys, bankų ir valiutos komiteto pirmininkas).
Jei ši nematoma vyriausybė sugebėjo dėl dolerio, kaip pasaulinės hegemonijos pagrindinio instrumento, sukelti du pasaulinius karus, daug įvairiausių lokalinių konfliktų,vietinių ir pasaulinių krizių,tai šiandien, manote, kai atsirado reali grėsmė jų sumastytam globalaus valdymo projektui jie elgsis kitaip?
Kai po antro pasaulinio karo TSRS nesutiko tapti to sumanymo dalimi, ji gavo „šaltąjį karą”.
Kai Stalinas 1952 metais pabandė sukurti alternatyvų finansinį modelį, jau po kelių mėnesių neteko gyvasties.
Kai Libijos, Egipto buvę valdantieji prakalbo apie galima auksinio dinaro sukūrimą ir parėjimo prie tarpusavio atsiskaitymų be dolerio, jų sielos nedelsiant buvo paleistos į Anapilin.
O dabar? Ką tik pranešta, kad Brazilijoje susirinkusi BRIKS viršūnėlė paskelbė kurianti atskirą nuo TVF, Pasaulio Banko ir kitų amerikiečių ir anglų sukurtų bei valdomų finansinių instrumentų struktūrą – vystymosi banką. Realiai tai reiškia, kad kažkokia prasme naujai įgyvendinamas Stalino sumanymas – alternatyva anglosaksiškam globalizmo projektui. Tai – iššūkis JAV, D.Britanijai ir jos satelitams.
Jei kas nors vis dar mano, kad šiandienos įvykiai A.Rytuose ar V.Rytuose, Ukrainoje – tai kovos už laisvę ir kažkokią mistinę nepriklausomybę, tai labai ir labai apsirinkate. Dar nebuvo žmonijos istorijoje imperijos, o JAV – imperija, kuri be mūšio atsisakytų savo svajonės. Svajonės – valdyti visus ir visur. Taigi…
Galvokime. Galvokime ir nebijokime pasakyti, kad tikrumoje JAV šiandien ir yra ta „blogio imperija” (tik nesumaišykime joje gyvenančių šimtų milijonų su nedidele, bet galinga valdžios viršūnėle). Kad nereiktų kada nors į ką nors besti pirštu ir paniekinami sakyti: „tu esi „proamerikietiškas”.
