Valentinas Mazuronis
Lietuvos vykdoma vidaus politika jau nebenustebins, bet užsienio – kaip diena, taip naujiena. Net sunku patikėti, kad per 14 metų ES sudėtyje taip ir neišmokom vertinti kokį poveikį vieni ar kiti sprendimai bei pasisakymai gali turėti Lietuvai platesniame kontekste.
Prieš kelias savaites viešąją erdvę sudrebino iš tiesų neeilinis, ambicingas ir nuostabus pasiūlymas pamėginti prisivilioti „Tesla“ į Lietuvą, kad europietiškas „GigaFactory“ atsirastų būtent mūsų valstybėje. Skeptiškumo šiai iniciatyvai (nepelnytai) buvo ir taip pakankamai (o kaip gi kitaip?), bet, mano nuomone, niekas kitas taip nelaidoja užsienio investicijų pritraukimo kaip neatsargūs svarbiausių Lietuvos institucijų ir pareigūnų pareiškimai.
Kalbu apie Valstybės saugumo departamento, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto ir Prezidentės pareiškimus, kad rugsėjo mėn. Rusijos planuojamos „Zapad 2017“ pratybos gali „nepasibaigti tik pratybomis“, kad tai „demonstratyvus ruošimasis karui su Vakarais“. Šie pasisakymai, mano manymu, viešojoje erdvėje susilaukė nepelnytai mažai dėmesio ir visai be reikalo. Juk vos ne tiesiai šviesiai buvo pasakyta, kad valstybė – ant karo slenksčio…
Prezidentės paskelbta žinutė buvo nemenkai ištransliuota Vakaruose. Kokiais fantastiniais motyvais turėtų vadovautis užsienio investuotojas, kuris po tokių pranešimų iš aukščiausių šalies institucijų ir pareigūnų dar begalvotų investuoti Lietuvoje nors eurą? Arba ką galvoti piliečiams, kurie yra ant emigracijos slenksčio?
Valstybės vadovai privalo padaryti viską, kad visuomenė ir užsienio partneriai suprastų, suvoktų ir įsisąmonintų Rusijos keliamą grėsmę, bet ar tikrai pasirinkti metodai buvo protingiausi esamoje situacijoje? Suprantama kodėl po Krymo aneksijos reikėjo tai daryti garsiai, bet šiandien situacija yra visiškai kitokia nei buvo prieš 2 metus: NATO saugumo garantijos ir pasiruošimas visai kito lygio, smarkiai padidinome ir toliau didiname saugumui skirtą finansavimą, Lenkijoje ir Baltijos šalyse dislokuotos NATO pajėgos ir įkurti vadovavimo štabai, Europoje suformuotas itin greito reagavimo NATO karinis dalinys ir t.t. Dar yra ką veikti stiprinant Lietuvos ir mūsų regiono saugumą, bet toli gražu nebesame toje pačioje situacijoje, kaip prieš Krymo įvykius.
Tikiu ir pasitikiu Lietuvos kariuomene, mūsų sąjungininkais, bet ar mūsų saugumu pasitiki užsienio investuotojai? Šiandien vienas iš didžiausių ekonominių iššūkių Lietuvai yra užsienio investicijų pritraukimas. Kovoje dėl jų su kaimynėmis mes pralaimime ir darom per mažai (ar net kenkiame sau), kad situacija pasikeistų. Privalome drąsiau atnaujinti senąjį Darbo kodeksą, padaryti darbo santykius lankstesnius, pertvarkyti mokesčių sistemą, užtikrinti investuotojų turto saugumą – turime dėti maksimalias pastangas pritraukti užsienio kapitalą, o ne atgrasyti jį neatsargiai pareiškimais.
Pasikartosiu, žinoma, kad į grėsmes ir pavojus reikia reaguoti rimtai, bet tai reikia daryti atsakingai ir išmintingai. Šį kartą, manau, išmintingumo pristigo.
