Pastaruoju metu tiek R. Karbauskis, tiek S. Skvernelis kaip užkeikimą kartoja, kad jie ėmėsi darbų, kurie nebuvo daromi daugiau nei dvidešimt metų. Tai tiesa. Iki šiol niekas nepriiminėjo įstatymų, pagal kuriuos reikia plėšyti žurnalų lapus. Iki šiol niekas nepriiminėjo įstatymų, verčiančių pirkti ir vartoti pigiausius vaistus. Iki šiol niekas negriovė gerai ir efektyviai, beveik šimtą metų dirbančių, valdymo struktūrų, kurios gynė ir puoselėjo didžiausią Lietuvos turtą – miškus.
Šiandien į viešumą iškilo problema, kurią puikiai žinojo visi jau daugelį metų. Tai Lietuvos žemės supirkinėjimo ir didžiulių žemgrobių klano susiformavimo Lietuvoje problema. R. Karbauskis meta „neužmušamą“ M. Brazausko laikų argumentą: „VSIO ZAKONNO“.
Sekantis žingsnis – Lietuvos miškai.
Tiek miškų, kaip Lietuvos turto, masinis supirkimo procesas, tiek valstybinių miškų sektoriaus valdymo sistemos sugriovimas, maksimaliai centralizuojant ir koncentruojant viską vienose rankose – tiek turtą, tiek finansinius srautus, – jau vyksta pilnu tempu. Ir tai tiesa, iki šios valdžios taip elgtis nedrįso niekas.
Dejavu, po 2008 metų Kubiliaus ir co naktinės reformos atrodė, kad tokios „pertvarkos“ niekada nepasikartos, bet, pasirodo, klydome. Dabartinis premjeras S. Skvernelis, panašu, iš praeities semiasi stiprybės naujoms, taip pat beatodairiškai skubioms reformoms. Šį kartą taikiklyje Lietuvos miškai. Skambiai aiškinama, kad Urėdijų pertvarka leis sutaupyti mokesčių mokėtojų pinigus ir išardys esą galimas kopupcines schemas. Bet ar tikrai viskas taip gražu, kaip sako Skvernelis?
Premjeras taip skuba, kad net nesivargina susitarti su koalicijos partneriais, bet bėga pas konservatorius užtarimo ieškoti. Ką ten užtarimo, skubiai praveda politines derybas, greičiau mainus – jūs man, o aš tada jums. Tik palaikykit šią reformą. Kas tai? Politinė prostitucija? O gal plataus masto politinis suokalbis, kuriame dalyvauja ir Prezidentė, ir Premjeras, ir opozicinės frakcijos seniūnas? Suokalbis prieš Lietuvos miškus, o gal net ir prieš Lietuvą.
Akivaizdu, kad premjeras skuba. Įdomu, kas jį taip verčia skubėti? Lietuvos žmonių interesai? Nemanau.
Manau, kad skubėta buvo neatsitiktinai, ne dėl susirūpinimo tvarka Lietuvos miškuose, funkcijų optimizavimu ar dėl siekio kuo greičiau išardyti korupcinę schemą, kaip yra bandoma įteikti.
Valdančiųjų siekį neva tai centralizuoti miškų ūkį vadinu paprasta demagogija ir kenkėjiškumu. Demagogija, nes centralizacija čia tik pretekstas siekti visai kitokių tikslų. Vadinu tai kenkėjiškumu, nes urėdijos įgyvendindavo gamtosauginę ir socialinę funkciją, apie kurias reformos sumanytojai net neužsimena. Senoji urėdijų sistema dirbo pagal kruopščiai atidirbtą modelį, turi savo plačią infrastruktūrą, materialinį turtą, kuris, matyt, po šios reformos kažkam labai pravers.
Kas galėtų paneigti, kaip mėgstama sakyti, kad viskas čia paprasčiau ir ne taip poetiška. O gal viską lemia ekonominiai interesai? Panaikinus urėdijas, kurias pakeistų teritoriniai vienetai, jų plotas padidėtų kelis kartus, taigi gerokai išaugtų ir iškertamos medienos kiekis. Toks iškertamos medienos padidėjimas – gardus kąsnelis medienos industrijos atstovams, tame tarpe esantiems ne Lietuvoje, nes tuomet jos galėtų dirbti našiai, vadinasi, ir pelningai. Ir nebūtinai Lietuviškos kilmės įmonėms. Galime džiaugtis, kad užsienio kapitalo įmonės sėkmingai dirba Lietuvoje, bet tik ne tokia kaina. Mes jau padovanojome naftos perdirbimo pramonę, bankų sektorių. Dabar atėjo eilė Lietuvos miškams?
Ironiškiausia, kad pradėjus įgyvendinti reformą tapo akivaizdu, kad be viso kito jai yra absoliučiai nepasiruošta. Viskas vyksta nekompetentingai, pažeidžiant pertvarkos procedūras ir Darbo kodeksą: urėdijose dirbantys žmonės nebuvo įspėti apie reformą tinkamai, laikantis Darbo kodekse numatytų terminų, todėl kai kas jų paliko darbo vietas taip ir nesužinoję, kas jiems būtų siūloma. Iš darbo išėjo ne šiaip atsitiktiniai darbuotojai, o patyrę, kvalifikuoti specialistai, pažįstantys mišką kaip savo penkis pirštus. Liūdniausia, kad per vieną akimirką yra sunaikinta miškų ūkio sistema, išgyvenusi net dvi okupacijas. Tik kas bus sukurta vietoj jos?
Kas iš dabartinių valdžios atstovų prisiims asmeninę atsakomybę už būsimas pasekmes, kurias pajausime tik po kelių ar keliolikos metų? Prezidentė D. Grybauskaitė? Premjeras S. Skvernelis? O gal G. Landsbergis?
Atsakymas aiškus – tikrai ne Jie. Jie atras šimtus argumentų, įrodančių, kad „Jie čia ne prie ko“.
Ginti ir saugoti mūsų miškus privalome mes patys. Tikiu, kad valdžia, kuri pakeis dabartinę, padarys viską ir atšauks visus žalą ir skurdinimą Lietuvai atnešančius sprendimus.
