Vyriausybėje apsvarstytas tiesioginių seniūnų rinkimo klausimas pritarimo nesulaukė. Darbo partijos deleguoti ministrai nepritarė Vidaus reikalų ministerijos parengtai išvadai, kuri ir lėmė rinkimų nepritarimui, tačiau kiti ministrai manė kitaip.
Oficiali priežastis – Lietuvos savivaldybių seniūnų ir Savivaldybių asociacijos nepritarimas. Neoficiali priežastis galėtų būti baimė daugiau valdžios suteikti žmonėms arba tiesiog amžinas nenoras ką nors keisti.
Kodėl bijoma tiesioginių seniūnų rinkimų?
Kodėl to nenori Savivaldybių asociacija – tai būtų tiesioginis merų galios sumažinimas. Jau nešneku apie tuos merus, kurie savivaldybėse šeimininkauja, kaip asmeninėse kunigaikštystėse. Tokių asmenybių galios pagrindas – lojalūs jų pačių paskirti „vasalai“ – seniūnai.
Sunkiau suprasti kodėl to galėtų nenorėti patys seniūnai – jų argumentų viešojoje erdvėje nematyti ir negirdėti. Galbūt dalis baiminasi būsimų rinkimų, dalis bijo prarasti darbo vietas pasikeitus situacijai, kai palankumas vieniems ar kitiems politikams, priklausomai kas valdžioje, reiškė ir seniūno postą. Nusprendus, kad seniūnai būtų renkami tiesiogiai jiems reiktų dalyvauti rinkimuose, o tai jau visiškai kitas žaidimas. Žiū, dar ir reikės atsakyti prieš rinkėjus jeigu būtum išrinktas.
Tiesioginiai mero rinkimai pasiteisino, nors pirmieji rinkimai vyko tik kovą. Rinkimų aktyvumas buvo didesnis nei įprasta. Dar didesnis jis būtų seniūnų rinkimuose, nes ta pozicija ir postas jau tiesiogiai liečia kiekvieną gyvenantį toje seniūnijoje. Tai būtų didžiulė paspirtis demokratinei minčiai ir tradicijai mūsų jaunoje valstybėje. Tai rodo ir gyventojų apklausos – dauguma nori tokių tiesioginių rinkimų.
Kalbos, kad priėmus vienus ar kitus siūlymus taptų neaiškūs seniūnų santykiai su savivaldybės Taryba ar, kad visos seniūnijos tapto vos ne atskiromis savivaldybėmis yra miglos pūtimas ir atsakomybės kratymasis. Tai techniniai klausimai, kurie būtų išspręsti įstatymų pataisomis. Svarbiausias klausimas – ar yra politinė valia ką nors keisti, keisti į gerą? Jeigu nėra, tai priežasčių kodėl to nedaryti visuomet atsiras.
Nieko blogo nematau, jeigu seniūnija turi savo biudžetą, kurį tvirtina savivaldybė ir tas pats meras (jam tikrai kepurė nuo to nenukrenta) – nuo to tikrai nepablogėja situacija seniūnijoje. Kaip tik priartėja prie žmonių tų klausimų sprendimas.
Seniūnai (ypač ne miestuose) yra tiesiogiai su žmonėmis daugiausiai bendraujantys ir dirbantys valdžios atstovai. Kitaip sakant – jie yra visos valdžias avangardas. Jie pirmieji susiduria su problemomis, jie atsako prieš savo bendruomenę jeigu jų problemos nesprendžiamos ir jokie kabinetai ar atstumas jų neapsaugos. Taip, galbūt daugeliu atveju tai įvairios ūkinės, socialinės problemos, bet būtent jos yra ir svarbiausios daugeliui gyventojų.
Šiuo metu seniūnai yra valstybės karjeros tarnautojai ir tik išlaikius Valstybės tarnybos departamento organizuojamus testus lieka keletas kandidatų, iš kurių komisija atrenka labiausiai tinkantį. Esą jau dabar seniūnai sunkiai atrandami, pasitaiko, kad į rajoną, savivaldybę ateina nieko apie ją nenusimanantys asmenys.
Įteisinus rinkimus tai nebebūtų problema – niekas nebalsuos už seniūną, kuris net negyvena jo teritorijoje. Žmonės išsirinks tuos, kuriais pasitiki ir žino ką jie gali.
Būtent dėl šių visų priežasčių nuostata apie tiesioginius seniūnų rinkimus ir atsirado Darbo partijos rinkimų programoje.
Žmonėms nuolat deklaruojame pasitikėjimą jais, visos politinės jėgos kaunasi dėl jų palankumo, bet kai reikia iš tiesų jais pasitikėti, leisti nuspręsti patiems – tas pasitikėjimas greitai pradingsta. Biurokratai ir aukštesnio lygio politikai iš karto susigrobia tokių klausimų sprendimą ir aiškina iki menkiausių detalių kaip kas turėtų gyventi. Laikas tai pagaliau baigti ir pradėti gyventi kitais standartais, valdžios ir visuomenės santykius grįsti tikru, o ne tariamu pasitikėjimu.
Valentinas Mazuronis, Darbo partijos pirmininkas, Europos parlamento narys
