Ne kartą jau girdėjome apie Norvegijoje iš lietuvių atimamus vaikus. Skausminga, pikta, bet ir nedrąsu buvo apie tai šnekėti arba tiesiog nesureikšmindavome to. Gal net skubėdavome „nurašyti“ vaikų netekusius tėvus, kaip asocialius ar dar blogiau.
Tačiau paskutiniai įvykiai, rodos, išjudins šitą problemą, nes į tokius dalykus jau nebegalima žiūrėti pro pirštus ir visą kaltę versti ant tėvų.
Vilties netekusios motinos „atsigrobtas“ vaikas sulaikytas Švedijos pareigūnų ir grąžintas atgal į Norvegiją. Kodėl ne Lietuvą? Juk mūsų šalys turi tokį susitarimą.
Žiniasklaidoje pasirodė informacija, kad Lietuvos ambasada Švedijoje kelias dienas nesikreipė dėl vaiko grąžinimo, todėl šis ir buvo grąžintas Norvegijai, kuri savo teisės į jį pareiškė žaibiškai.
Nežinau ar vaikas pagrįstai buvo paimtas iš motinos, ar tėvai išties prieš jį smurtavo, juo nesirūpino; greitai paaiškės ir Lietuvos ambasados Švedijoje (ne)delsimo priežastys, bet šis įvykis aiškiai parodo, kad kažkas su mūsų diplomatinėmis tarnybomis ne taip. Jeigu Norvegijoje situacijoje jau tokia, kad motinos priverstos pačios nelegaliais būdais parsigabenti vaikus į tėvynę – dviguba priežastis nerimauti.
Visų Lietuvą pasiekusių atimtų vaikų tėvų istorijas sieja vienas dalykas – visos teigė, kad pagalbos iš Lietuvos ambasados jos nesulaukė. Ar privalo svetur gyvenantys lietuviai gerbti tos šalies įstatymus? Žinoma. Tačiau nusižengusiems ar į bėdą papuolusiems mūsų piliečiams pirmiausia visokeriopą pagalbą turėtų suteikti ambasados.
O kas daugiau jiems turėtų padėti? Ant mūsų pasų parašyta, kad kiekvieną pilietį „gina ir globoja Lietuvos valstybė“. Ar tikrai gina? Ar tikrai globoja? Kodėl nuolat iš užsienio girdime, kaip taip būna ne visada?
Lietuvoje jau liko mažiau nei 3 mln. gyventojų, todėl dėl absoliučiai kiekvieno turėtų būti dedamos visos pastangos. Ypač dėl jauniausios visuomenės dalies – vaikų.
Jeigu vaikas iš tėvų tikrai patiria smurtą ar rimtą nepriežiūrą, tikrai reikia svarstyti tų tėvų tinkamumą eiti savo „pareigas“ ir ieškoti geriausių sprendimų vaikui. Puikiai suprantu, kaip kitoje šalyje galima nenumanyti visų teisinių niuansų. Kur tuomet rasti pagalbą? Tik ambasadose. Gal jau laikas joms pagaliau iš tiesų rimtai dirbti?
Mano nuomone, joks teismo procesas, kai yra svarstomas lietuvio likimas, neturi praeiti be mūsų ambasados dėmesio, be teisinės pagalbos, be mūsų specialistų dalyvavimo. Tik ambasada gali aukščiausiu lygiu užtikrinti, kad nebūtų pažeistos mūsų piliečių teisės, o jeigu taip nutiks – padarys viską, kad teisingumas triumfuotų.
Kai išgirsti, kad į teismus, kuriuose svarstomi kitų šalių gyventojų vaikų atėmimo klausimai, atvyksta net tų šalių ambasadoriai, įsitraukia Prezidentai ir Premjerai, nevyriausybinių organizacijų atstovai – darosi pikta: kodėl mes to nedarome?
Galbūt gėda, kad savo šalyje turime tragišką situaciją dėl smurto prieš vaikus? Tai rimta problema ir niekas nesako prieš ją užsimerkti, bet tai ne priežastis nesirūpinti savais svetur. Kodėl iš karto į tokias situacijas patekusias motinas ir tėvus skubame pavadinti asocialiais smurtautojais?
Nieko nelaukdamas, kaip Europos Parlamento narys, kreipiausi į Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybą „Barnevernet“, kad nedelsiant iš lietuvių atimtas vaikas būtų grąžintas šeimai ir kuo skubiau būtų pateikti paaiškinimai, dėl kokių tikslių priežasčių jis buvo atimtas.
Norėčiau paraginti nebedelsti ir tą patį padaryti mūsų ambasadorius ir diplomatus, politikus, tarnautojus ir susijusias nevyriausybines organizacijas. Privalome pasirūpinti kiekvienu savo piliečiu, kad ir kur jis begyventų, kad ir kokie būtų tos šalies įstatymai.
Valentinas Mazuronis
