Vidmantė Jasukaitytė
Valdžios melas supriešino visuomenę. Tačiau atidžiai ir nuosekliai nesekant veiksmų, kurie lydi šią puikią idėją nuo 1999 metų, kai Valstybės Suvereno įgaliotas Parlamentas oficialiai įteisino šios aikštės sutvarkymo gaires, reikšmę ir paskirtį, šiandien lengva pasiklysti įvairiose priešpriešose. Tos priešpriešos kuriamos ne atsitiktinai. Stebimas nuoseklus Valstybės idėjos, simbolių ir tautiškumo identiteto menkinimas, ardymas, pastangos padaryti, jog tai atrodytų tarsi nereikšmingos smulkmenos, dėl kurių šiandien pergyvena tik „seniai“, vyresnioji karta.
Piktybiškai ir bukai atmetamas egzistuojantis pasaulėjautos perimamumo faktorius, kuris ir daro tautas unikalias, saugo istorinę atmintį, brandina mus, kaip galinčius praturtinti globalizacijos veikiamą savo originalia kultūra ir paveldu, kuris lydi mus tūkstantmečiais. Būtent materijos ir sąmonės paveldas šiame besikeičiančiame laike, kurį negailestingai traiško globalizmo dantys, leistų mums oriai gyventi ir tvirtai savimi jaustis atvirame pasaulyje ir jį turtinti. Tačiau šis svarbus faktorius šiandien šluojamas nuo žemės paviršiaus, iš ateinančių kartų sąmonės, iš tradicijų lobyno, skubiai, negailestingai ir žiauriai keičiant mąstymą, vertybinius prioritetus, niekais verčiant ir deformuojant šimtametę ir istoriškai patikrintą bei pasiteisinusią gyvenimo etiką.
Tačiau, matyt, Vytis – didingas, bebaimis, su kuriuo, net pro šalį praeinant, būtų galima identifikuoti tautos dvasinę stiprybę, fizinį nesunaikinamumą ir atpažinti tuos ženklus savyje – taps ta tautos dvasinės ir politinės laisvės siekį įkūnijančia ir simbolizuojančia figūra, dėl kurios susikirs tautos tiesa ir valdžios melas. Matyt, išmušė toji valanda, kai mūsų istorinis Vytis, nors šiandien niekinamas bei ignoruojamas, parodys savo jėgą ir atsijos pelus nuo grūdų.
Ginčas, o iš tiesų vis aštrėjantis ir nežinia į ką galintis išvirsti visuomenę supriešinęs konfliktas dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo turi ne tik idėjinį aspektą. Sutelkus dėmesį tik į jį, iš akiračio iškrenta virtinė mįslingų aplinkybių ir sutapimų, kurie ne tik leidžia, bet ir skatina kelti nepaprastai svarbų klausimą. O jis yra toks: ar kartais nėra taip, kad visi šie „idėjiniai” ginčai užgožia ir paslepia tikruosius motyvus ir priežastis, dėl kurių paminklo konkursas baigėsi milžnišku skandalu? Kalbant dar aiškiau: ar nėra taip, kad Vytis buvo paaukotas pirmiausia ne dėl politinių ir ideologinių motyvų? Kokios gali būti tikrosios priežastys, vertusios viešai regimus Vyčio paminklo priešininkus griebtis virtinės beatodairiškų veiksmų? Juk buvo ignoruota Seimo pareikšta valia ir reprezentatyviose apklausose akivaizdžiai išryškėjusi daugumos piliečių nuomonė. Maža to, desperatiškai griebtasi iš anksto sovietiniu stiliumi surežisuoto balsavimo farso, kai nebuvo galimybės identifikuoti pačių balsuotojų ir sužinoti tikrojo dalyvavusiųjų balsavime skaičiaus.
Galiausiai Vyčio šalininkų „pergalė” pripažinta šio spektaklio režisierių pasirinktu juokingai mažu 47 balsų skirtumu. Toks skirtumas yra kaip reta nerangus ir komiškas mėginimas imituoti vykus „tikrą” balsavimą ir iki skausmo primena sovietmečio praktiką, kai už „išmintingosios ir vadovaujančios komunistų partijos” parinktus kandidatus vis tik balsuodavo ne 100, o tik 99,5 proc. rinkėjų. Kad triumfuotų tarybinė demokratija. Nėra abejonių, kad tokie brutalūs veiksmai, kuriais šalis ir jos sostinė buvo atvirai atblokšti į gūdžiausius sovietinės „demokratijos” laikus, nedaromi be svarbios priežasties, nes iš tikrųjų gerokai peržengia įprastos oligarchinės savivalės ribas. Ir ta priežastis negali būti jokia kita, išskyrus visų kovų užkulisiuose tūnančių ir viešai regimus pasirinkto „bunkerio” gynėjus už virvelių tampančių tikrųjų spektaklio režisierių ir veikėjų ineteresą. Perprasti šį interesą ir išsiaiškinti bei įvardinti „bunkerio” projekto architektus ir įgyvendintojus – toks šiandien yra kovos, kad Vilniuje atsirastų valstybės reprezentacinė aikštė, pirmasis žingsnis ir uždavinys.
Kad visi eilės konkursų dalyviai, veltui dėję savo pastangas šios garbingos Aikštės projektui įgyvendinti ir padaryti ją visų laikų Laisvės kovų simboliu, nebūtų įžeisti, nepasijustų atstumti, pažeminti, neįvertinti ir nesuprasti, siūlau sutelkti stipriausias visuomenės pajėgas (itin laukiama jaunoji karta) ir pareikalauti valdžios atsakyti į kai kuriuos klausimus. Kadangi pastebima, jog tuos klausimus jie ekvilibristiškai apeina, siūlau pasitelkti į pagalbą Prokuratūrą bei STT ir FNTT specialistus. Visos aplinkybės turi būti ištirtos išimtinai sąžiningai ir kuo skubiau. Visuomenę privalo pasiekti tik tikrovę atitinkančios žinios apie gerai organizuotame valdžios pogrindyje veikiančias jėgas ir įtakas bei j jų finansavimo būdus ir šaltinius.
Būtina ir atėjo laikas kreiptis į Prokuratūrą dėl Visuomeninio intereso gynimo, kad būtų aiškiai ir įtikinamai atsakyta į šiuos svarbiausius klausimus:
– Kokiais dokumentais remiantis oficialiai Valstybės paveldo įstatymų ir institucijų saugomos aikštės plotas buvo sumažintas daugiau nei per pusę?
– Kieno nurodymu tai buvo daroma, kokiais motyvais grindžiama ir kas konkrečiai už tai turi atsakyti?
– Kaip aikštės sumažinimas susijęs su šalia esančio vienuolyno tolimesne ateitimi, kokia ji numatoma ir kaip tai siejasi su buvusio „Vilniaus prekybos“ savininko Marcinkevičiaus padovanotu „išmaniuoju fontanu“?
– Kokiais dokumentais pagrįstas oligarcho Marcinkevičiaus sandoris su Vilniaus savivaldybe ir, konkrečiai, kaip su šiuo sandoriu susijęs miesto meras liberalas Remigijus Šimašius: ar oligarchas perka šį istorinę vertę turintį objektą, ar jam kokiais kitais būdais leidžiama disponuoti šalia esančiu Vienuolynu bei didele aikštės dalimi mainais į „išmanųjį fontaną“?
– Ar aikštėje įrengti takeliai nėra aiškiai vizualizuotas kvietimas į privatų oligarcho prekybos (?), pramogų (?) centrą, kuris, tikėtina, galėtų atsirasti Vienuolyno vietoje;
– Ar tikrai konkurso dalyviams buvo nurodyta sąlyga kurti paminklą mažame aikštės lopelyje, griaunant universalų architektūros modelį, nesilaikant erdvės proporcijų, neatsižvelgiant į tokio pobūdžio meno vertikaliosios ašies galimybę: tokiame lopelyje Vyčio autorius turėjo jį triskart sumažinti ir šitaip paliko laisvę galimiems vandalizmo aktams?
– Kiek ir kieno lėšų išleista komunikacijoms , žemės darbams, vandentiekio vamzdžiams ir kitiems reikalingiems priedams įrengti, kad fontanas veiktų, taip pat aikštei pertvarkyti ne pagal 1999 m. Seimo direktyvas (pasodinti medžiams, nutiesti takeliams, įvesti vandentiekiui ir t. t.) ir kiek tai galėjo realiai kainuoti? O taip pat – kiek lėšų įdėta į Bernardinų sodo įrengimą (19 mln.?) ir kiek vertas realiai matomas rezultatas?
– Kaip su tuo susijęs Vilniaus meras R. Šimašius, premjeras S. Skvernelis. Seimo pirmininkas. V. Pranskietis, kuris nevykdo 1999 m. parlamento direktyvų bei Seimo Kultūros komitetui vadovavęs R. Karbauskis? Ar jie ką nors žino apie Savivaldybės ir oligarcho susitarimą, ką mano apie oligarcho kėsinimąsi į paveldo įstatymų saugomos Vilniaus žemės bei vienuolyno ateitį?
– Ar jiems neatrodo, kad „niekam neįdomus“ Vienuolynas galėtų būti įdomus valstybei ir pasitarnauti jauniems menininkams – dailininkams, architektams, skulptoriams, aktoriams, modernaus šokio kūrėjams ir net rašytojams – įrengiant kūrybines studijas ir meninio lavinimosi centrus, o ne būtų slepiamomis nuo visuomenės sąlygomis perduotas tarnauti tik privačiam interesui?
Būtų labai prasminga ir kilnu, jeigu garbingo Valstybės atsikūrimo 100–mečio paminėjimo garbei savivaldybės įsigytų jau visų konkurso metu sukurtus projektus, autoriams padedant pritaikyti juos gražiausioms ir labiausiai istorinę atmintį saugančioms vietoms ir įgyvendinti. Tai būtų nuostabus visos Lietuvos susivienijimas prieš kelių valdžių abejingumą Tautos Šventei. Taip mes pagerbtume prieš šimtą metų iš naujo susikūrusią valstybę.
Laisvės kovotojų organizacijos ruošiasi Aikštėje statyti palapines ir budėti, – nepaklusti brutaliems valdžios veiksmams ir ginti Aikštę. Labai reikia, kad kuo daugiau visuomeninių organizacijų prisidėtų prie taikaus protesto. Iš visos Lietuvos – nuo dzūkų ir aukštaičių iki žemaičių – lankykime tuos, kurie budės palapinėse, juos pakeiskime ir palaikykime kaip tik išgalime – kaip Sausio 13- tąją.
Susivienykime. Tegul savivaliaujanti ir oligarchams patarnaujanti valdžia pamato, kad nesame negyvas tautos muliažas, o vis dar turinti valios gyventi ir kovoti už savo ateitį laisva ir ori tauta.
Tegul šiandieniniai mūsų žingsniai įkvepia ieškančius pragyvenimo galimybių užsienyje – gal jie panorės sugrįžti ir stoti Valstybei į pagalbą, įgiję naujų žinių, išmokę verslo, kalbų, įgūdžių…
Tegul Naujieji 2018 tampa iš tikro laisvi – nuo valstybinės korupcijos, paniekos žmogui, melavimo, savo piliečių apgaudinėjimo nuo valdžios kleptomanų ir visų kitų sovietinių liekanų.
Po dvidešimt šešerių Nepriklausomybės metų užbaikime savo Laisvės procesą dabar – su tvirto ir bebaimio Vyčio simboliu širdyse.
