Praeitą savaitę paskelbti Lietuvos mokyklų reitingai visuomenei sukėlė begalę klausimų – kodėl vienos mokyklos ir aukštosios yra vertinamos geriau, kitos – prasčiau. Ką rinktis studijuoti abiturientams, į kokią mokyklą nešti mokinio krepšelį ir pan.
Tačiau šiose diskusijose pasimetė esminis klausimas: kodėl Lietuvos mokyklos Tarptautinės mokinių įvertinimo programos (PISA) sąraše užima 37 vietą, atsilieka nuo Latvijos (28 vieta) ir juo labiau nuo Estijos, kuri didžiuojasi antru rezultatu Europoje (11 vieta) ir aplenkė vieną geriausių pasaulio švietimo sistemą turinčią Suomiją?
Nors reitingai niekada neturėtų tapti „šventa karve“ ir juos reikėtų naudoti tik kaip pagalbinę priemonę, apsisprendžiant dėl vaikų ar studentų ateities, jie gali padėti valstybės institucijoms ir jos švietimo įstaigoms identifikuoti problemas bei ieškoti sprendimų. Aišku, jeigu tam yra noro.
Vienas iš aiškiausių signalų, kurį siunčia PISA lentelė – laisvos rinkos principais grįstos švietimo sistemų reformos yra ne tik neefektyvios, bet ir kenksmingos. Kodėl?
Pirma – dirbtinai padidinta konkurencija tarp švietimo įstaigų, siekiant vien „teisingo“ ir vartotojiško tėvų ar būsimų studentų pasirinkimo kur mokytis (ir kur nunešti mokinio krepšelį) neskatina kokybinių pokyčių ir vykdo vien lėšų pritraukimo funkciją.
Antra – mokymo standartizavimas, nustatant detaliuosius planus, kaip turi būti mokoma ir ko mokiniai privalo išmokti, ne tik riboja mokinių gebėjimą mokytis, bet ir sukelia ilgalaikes neigiamas pasekmes: riboja mokinių kūrybiškumą, puoselėja žinių „kalim“ tradicijas, neskatina mokinių mokytis ir dirbti komandoje, diegia nesveikos tarpusavio konkurencijos pojūtį, demotyvuoja ir neskatina mokytojų tobulėti ir kt.
Trečia – žeminamas mokytojo profesijos prestižas. Juk standartizuotoje sistemoje iš esmės tą patį galėtų sėkmingai atlikti ir robotas, ar jokiu pedagoginiu profesionalumu negalintis išsiskirti asmuo. Tuo pačiu standartizuojamas mokytojų atlyginimas, kas taip pat daro įtaką jų motyvacijai kūrybiškai dirbti, nuolat tobulėti.
Ketvirta – nuolat judama švietimo sistemos privatizavimo link, dėl ko nemokamas mokslas tampa dalinai ar visiškai mokamas, mažėja jo prieinamumas, ypač socialiai pažeidžiamiems asmenims. Tačiau kokybiniai pokyčiai negarantuojami.
Visa tai prasidėjo dar 1988 metais, kai Anglijoje buvo pradėta švietimo pertvarka, manant, jog rinkos mechanizmai geriausiai sutvarko bet kokią sistemą, taip pat ir švietimo. Vadovaujantis šiais principais, reformos įvykdytos ir JAV, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Švedijoje, Čilėje ir kitose valstybėse. Taip pat, buvo manyta, ir Lietuvoje… Tačiau PISA duomenys rodo priešingą informaciją.
Valstybės, kuriose švietimo įstaigoms yra suteikta autonomija savarankiškai nustatyti mokymo turinį ir mokinių vertinimo kriterijus, pasiekia geresnių rezultatų. Tai yra priešinga laisvos rinkos principais veikiančioms sistemoms, kuriose išorės (valstybės institucijų) nustatyti mokymo standartai ir vertinimo kriterijai yra „sėkmingos“ švietimo sistemos sąlyga. PISA bei kitų Ekonominio bendravimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimų duomenimis, geresnių rezultatų pasiekia švietimo sistemos, kuriose vyrauja profesinis savarankiškumas ir bendradarbiavimo kultūra. Tokios valstybės skatina mokytojus pačius nustatyti savo mokymo tikslus, grįsti mokymo turinį praktiniu pritaikymu, o ne vien „sausa“ teorija, sudaryti produktyvią mokymosi aplinką mokiniams, skatinti mokinių bendradarbiavimą ir komandinį darbą, kurti įvairias mokinių įvertinimo formas, kurios skatintų ne tik mokinių mokymosi bet ir mokyklos tobulėjimą.
Lygybė ir mokymo prieinamumas yra sėkmingos sistemos sąlyga. Geriausiai vertinamos valstybės, kuriose vienodai gerus pasiekimus turi mokiniai iš visų socialinių sluoksnių, tačiau tai yra iš esmės neįmanoma laisvos rinkos sistemoje, kadangi ji skatina „elitizmą“. Taip pat sėkmingos sistemos pasižymi tuo, jog mokiniai yra skatinami ne konkuruoti dėl geresnio pažymio, o dirbti kartu vardan geresnio rezultato – taip tobulėja ne tik tiksliniai, tačiau ir „minkštieji“ įgūdžiai, kurie taip reikalingi dabartinei darbo rinkai. Dėl to išsispręstų ir vyraujanti „orientavimosi į vidutinioką“ problema, kuomet vieni mokiniai kenčia dėl to, kad klasėje kažkam sekasi geriau ar blogiau ir tam kažkam pagal nustatytus reikalavimus turi būti skiriama daugiau dėmesio.
PISA duomenys taip pat pateisina daugelio mokytojų visame pasaulyje lūkesčius gauti didesnį atlyginimą – aukštesnę vietą užima šalys, kuriose mokytojai gauna didesnį užmokestį bei pagarbią vietą visuomenėje. Ir, nors atlyginimo dydis yra tik vienas iš sėkmingo ir motyvuoto darbo kriterijų, didesnis užmokestis gali padėti pakelti mokytojo profesijos prestižą bei pritraukti daugiau motyvuotų ir gabesnių jaunų žmonių rinktis šią profesiją.
Į PISA 2012 rezultatus turinčios mokinio krepšelių sistemas valstybės sureagavo atitinkamai: Švedijos rezultatai šalyje paskelbti kaip „nacionalinė katastrofa“, kuri kelia grėsmę tautos ateičiai, Kanada priėjo panašių išvadų, JAV Vyriausybė susirūpino dėl šalies ekonominio konkurencingumo, kuris mažės dėl didėjančio atotrūkio tarp geriausių ir blogiausių mokinių bei bendro švietimo prieinamumo, kuris sumažėjo valstijose, turinčiose mokinio krepšelius.
Taigi, kaip pasivyti Estiją, Suomiją ir kitus lyderius? Daugelis atsakytų, kad reikia daugiau pinigų. Negaliu nesutikti, tačiau lėšos švietimui (kaip ir bet kuriai kitai sričiai) – dar ne viskas. Mūsų išlaidos švietimui šiek tiek atsilieka (Estija skiria 6,3 proc. nuo BVP, Suomija – 6,2 proc., Lietuva – 5,37 proc.), tačiau svarbesnis yra jų panaudojimo efektyvumo klausimas. Ar mums reikia tiek tam tikrų studijų sričių specialistų, po studijų negalinčių gauti darbo? Ar reikia 2000 studijų programų, kurios kartais net ir toje pačioje aukštojoje mokykloje dubliuojasi? Ar reikia finansuoti studijas privačiose aukštosiose, kai ne prastesnius tų pačių krypčių specialistus rengia valstybinės aukštosios? Ir svarbiausia – ar ne per brangiai kainuoja mūsų neefektyvios reformos, pvz., mokinių ir studentų krepšeliai, sukeliantys daugiau problemų nei naudos ne tik mūsų šalyje, bet ir visame pasaulyje?
Norint pasivyti kaimynus, reikia išmokti svarbiausią pamoką – mokėti ir norėti mokytis patiems. Esame Europos Sąjungos, UNESCO, begalės kitų tarptautinių organizacijų nariai, galime gauti kokius tik pageidaujame duomenis, geruosius pavyzdžius iš sėkmingų šalių ir, pritaikius mūsų valstybei, juos diegti. Deja, dažniau vien dėl to paties noro atsidurti aukštesnėje politinio reitingo vietoje, išradinėjame dviratį ir dar kartais bandome įrodyti, kad jis važiuoja!
Mokytis niekada ne vėlu ir visada yra iš ko. Reikia tik noro bei ryžto. To ir linkiu sau, kolegoms politikams bei visiems Lietuvos žmonėms.
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas,
Seimo Darbo partijos frakcijos narys
Vydas Gedvilas
