Man niekuomet nepatikdavo tie valstybės tarnautojai ar politikai, kurie žmones laiko kvailiais. Kurie mano, jog už juos yra kur kas protingesni. Labiau patyrę. Daugiau žinantys ir suprantantys. Tiesiog – „pateptųjų“ kasta.
Nepatinka ir tie, kurie pernelyg greitai pamiršta – arba visai nežino – kad politiko gyvenimas neatsiejamas nuo tautos. Kad politikai turi tarnauti tautai, dirbti jos labui – o ne atvirkščiai. Kad tai – jokia deklaracija, o realybė.
Todėl politikas – tikras politikas, o ne tas, kuris save tokiu tik vadina – turi kuo dažniau bendrauti su žmonėmis. Pačiais įvairiausiais. Tam, kad žinotų, kuo jie gyvena, kaip gyvena ir kokia jų nuomonė vienu ar kitu valstybės valdymo klausimu. Nuomonė svarbiausiais klausimais – tiesiog būtina.
Dabar gi susidaro įspūdis, jog nemažai daliai mūsų politikų toji nuomonė – ne motais. Blogiausia, jog tai pasakytina net apie tuos, kurie užima itin aukštus postus. Kurių sprendimai lemia Lietuvos kelią į vieną ar kitą pusę. Kurie tiesiogiai susiję ir atsakingi už tai, kaip gyvename šiandien ir kaip gyvensime ryt, po mėnesio, pusmečio, metų kitų.
Euras – neabejotinai viena iš „karščiausių“ ir aktualiausių nūdienos temų. Tačiau ar politikai bent žino, ką apie tai mano paprasti žmonės? Labai tuo abejočiau.
Jie žino, ką apie tai mano verslas. Įvairios asociacijos. Užsienio šalių partneriai. Asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje ir panašiose institucijose. O kaipgi tie, kurie toliau nuo Vilniaus? Kurie gyvena vadinamojoje provincijoje? Kurie yra pensininkai? Ir dar daugelis kitų?
Pastarąsias kelias savaites teko nuolat važinėti po Lietuvą. Visų pirma – po Žemaitiją. Susitikti su žmonėmis, kalbėtis jiems rūpimomis temomis. Ir, žinoma, atsakinėti į klausimus.
Vienas ir tas pats klausimas lydėjo visur: ar tikrai Lietuvai reikia euro? Kuomet su kolegomis paprašydavome pakelti rankas tų, kurie mano, kad euro nereikia, – pakildavo kone visos. Procentine išraiška vertinant, gal koks 10 proc. sudalyvavusiųjų šioje improvizuotoje apklausoje keldavo rankas už eurą.
Žmonių argumentai iš esmės tokie patys. Juk litas – mūsų istorinė, nacionalinė valiuta. Jis toks pat brangus, kaip mūsų Laisvė, himnas, Trispalvė. Ir ekonominiai: įsivedus eurą, kils kainos, juk kitose valstybėse taip buvo. Galiausiai – istoriniai: buvo tų valiutų keitimų Lietuvoje, puikiai prisimename, kad nė vienas neatnešė didelio džiaugsmo – tik rūpesčių ir nepatogumų.
Taip mano tikrai didelė dalis žmonių. O Vyriausybė skelbia, kad euras tikrai bus. Nuo kitų metų. Taip sakant, pastatykime skeptikus ir nuogąstaujančius prieš faktą. Taip reikia – ir taip bus.
Tai – ne tas kelias, ne tie veiksmai, kurių tikisi žmonės. Vyriausybė, Lietuvos bankas ir kiti, kurie tiki euru ir nori jo, turėtų elgtis visiškai kitaip. Jei ne dėl žmonių, tai bent jau dėl savo reitingų.
Lietuvai reikia euro? Mums visiems nuo to bus tik geriau? Tai eikite ir aiškinkite tai žmonėms, kurie netiki. Kalbėkitės su jais, įtikinėkite, pateikite argumentus, skaičiavimus, užsienio šalių patirtį ir visa kita. O ne kalbėkite aukštomis frazėmis apie Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai ir panašius dalykus.
Žmonės nėra kvaili, o jūs nesate patys protingiausi. Žmonės nori, kad jų išklausytų – ir kad jiems paaiškintų, kodėl geriau vienaip, o ne kitaip. Tai jų teisė – ir jūsų pareiga.
Vydas Gedvilas
Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas
