Laukėme laukėme ir sulaukėme šios dienos, mano brangūs skaitytojai. Greitai eurointegruotis bus galima ir kojomis į priekį gulsčioje padėtyje. Legaliai ir prižiūrint kvalifikuotiems specialistams. Pamirškite daugiabučių stogus, daržines ir toliau nuo žmonių akių augančius medžius, skutimosi peiliukus ir senus ir nepatikimus vaistus. Tėvynė jus numarins geriau, nei tai galėtumėte padaryti patys.
Prieš tęsiant rašinį vis tik turiu iš karto pasakyti, kad ne tik nesu tikintis , bet ir visiškai pagrįstai laikau save motyvuotu ateistu, todėl argumentacija „jei dievas suteikė gyvybę, jos nevalia atimti“, man svetima. Maža to, pernelyg giliai nesikapstant po etines-moralines „garbingos mirties“ (o būtent taip ir verčiasi žodis „eutanazija“, nors pagal reikšmę vis tik naudosiu žodį „numarinimas“) problemas, galima lengviau pastebėti visiškai žemiškus ir ganėtinai ciniškai atrodančius dalykus.
Akivaizdu, kad sunkiai sergančių pacientų numarinimo klausimas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo kitų „modernių“ iniciatyvų, tokių kaip šeimos instituto dekonstravimas, tautinio ir kultūrinio identiteto naikinimas, karingojo vartotojiško individualizmo diegimo ir kitų.
Tiksliau pasakius, vyksta kryptingas egoistų – hedonistų „rasės“ auginimas. Vergų „rasės“ , kuri nuostabiai aptarnaus valdančiąją klasę, kuri, beje, gyvena pagal visai kitas normas. Ir nors tai – atskira plati tema, tačiau tiesiog priminsiu, kad privilegijuotajai klasei aptarnauti yra skirtas kitoks švietimas, kitokia sveikatos priežiūra ir de-facto kitokie įstatymai.
Gal pas mus tai nėra tiek akivaizdu, nes sisteminis elitas, kuris gimė iš tarybinės partinės ir ūkinės nomenklatūros ir pusiau kriminalinių „laisvosios rinkos“ veikėjų simbiozės , dar gana „jaunas“ ir dar neapaugo visais Vakarų valdančiajam elitui būdingais atributais.
Tačiau senose kapitalistinėse valstybėse skirtumas tarp privilegijuotos ir engiamų klasių matosi tiesiog vizualiai. O kai kada skirtumą galima pajusti savu kailiu. Vos kelias stoteles pavažiavus, patenkate iš sotaus „balto“ priemiesčio, kur švara, tvarka ir net keli policijos ekipažai, į „spalvotą“ rajoną ir, jei esate tiek kvaili, kad ten vaikščiotumėte vakare, tuomet galite prarasti ne tik savo telefoną ir pinigus, bet ir gyvybę.
Galite man oponuoti, kad neva egzistuoja „vidurinioji klasė“, kuri esą nėra engiama ir, vadovaujantis klasių mobilumo teorija, jos atstovai bet kada gali patekti tarp visuomenės elito. Tačiau drįsiu teigti, kad sočios, laimingos ir užtikrintos savo ateitimi viduriniosios klasės vaizdavimas, taip mėgstamas liberalų, yra begėdiškas akių dūmimas. Realybėje tai – žmonės, nuolatos vaikščiojantys virš prarajos siauru takeliu. Namas ar butas – banko, nes paskolai grąžinti reikia kelių dešimtmečių, pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo, kurio netekus finansinės problemos ištinka nedelsiant, sirgti nevalia, nevalia ir vaikus gimdyti, nes pasitraukimas iš visuomeninio gamybos proceso kaipmat įstums į nepriteklių.
Jei manote, kad aš pernelyg sutirštinu spalvas, pažvelkite į vadinamąją 2008 m. „krizę“ (kuri, mano manymu, anokia krizė, o natūralus liberalios kapitalistinės ekonomikos raidos procesas). JAV šioji kaip tik tapo pirmiausiai viduriniosios klases krize.
Tikiuosi, aš pernelyg jūsų neišvarginau tokia ilga įžanga, kuri būtina, kad suprastumėte, kodėl gi visų „modernių“ iniciatyvų smaigalyje atsiduria vadinamoji Europos „kairė“. Tiksliau, toji „kairė“, kuriai Prancūzijoje atstovauja „socialistai“, o Vokietijoje ir pas mus – „socialdemokratai“. Atrodytų, kad vartojimo visuomenės šaukliai galėtų būti nebent liberalai, kurie nuolatinę konkurenciją ir individualų varžymąsi dėl materialių gėrybių laiko gėriu, nes dėl to didėja kapitalo pajamos ir „auga ekonomika“ . Na, o, kad procesas vyktų sklandžiau, būtinas kuo labiau unifikuotas vartotojas, kurio vartojimo įpročiai nepriklauso nuo kultūrinių tradicijų, gyvenamosios teritorijos ar kitų „rinkos dėsnius“ esą iškraipančių faktorių.
Tačiau laikas liautis matyti Europos sisteminėje „kairėje“ kairę. Po Antrojo Pasaulinio karo, kuomet tapo aišku, kad vien policinėmis priemonėmis privilegijuota klasė jau negali engiamąsias išlaikyti paklusnume, prasidėjo liberalių idėjų infiltravimas į tradiciškai kairiuosius palaikančias terpes. Vienas geriausiais to pavyzdys – Vakarų profsąjunginio judėjimo atskyrimas nuo ideologinės sudedamosios.
„Geltonosios“ profsąjungos, kurios sprendžia lokalias savo narių ar savo atstovaujamos ūkio šakos problemas ir nesikėsina į kapitalistinį visuomeninės gamybos modelį, šiandien yra tipinės ir Vakaruose, ir, beje, pas mus. Lygiai taip pat vis tolstant nuo pamatinių socialdemokratijos ar socialistinių principų ir spaudžiant būtinybei plėsti elektoralinę bazę, bet daryti tai neiškrentant iš įsitvirtinusio liberalaus diskurso, Vakarų sisteminiai „kairieji“ buvo priversti ieškoti paramos tarp visiškai naujų jiems grupių, arba kreipdavosi į senas su nauju „komerciniu pasiūlymu“.
Taip ieškodami paprastesnio kelio link moterų rinkėjų, kurios būtent po WWII tapo visuotinai politiškai aktyvios, ne tik perėmė liberalaus feminizmo doktriną, bet ir vardan jos iš esmės palaidojo tai, dėl ko 1857 m, kovo 8-ą dieną į gatvę išėjo Niujorko darbininkės. Socialinė sudedamoji liko kažkur paraštėse, tačiau atsirado aibė „opių“ klausimų – nuo kvotų pagal lytį, paskiriant aukščiausios grandies vadovus (atkreipkite dėmesį į žodį „aukščiausios“), iki skųsti ar ne „augmeniją“ pažastyse.
Vėliau buvo „atrastos“ ir kitos tikslinės grupės. Ir, atkreipkite dėmesį, „atrastos“ taip, kad vėl gi jokiu būdų nepaliesti esminių klasinių prieštaravimų klausimų. Prancūzijos „socialistai“, dalyvaujantys akcijose už mečečių statybą, ten, kur tam prieštarauja vietos bendruomenės, man matyti. Ir jau nekyla klausimas: o kodėl mečečių, o ne mokyklų, kur emigrantų vaikai būtų integruojami į visuomenę, kartais ištraukiant juos iš viduramžiškos aplinkos. O kam? Tamsi liaudis visiškai atitinka valdančio elito norus, nes galų gale pirmiausiai ne juos pjaus tamsiose tarpuvartėse ir ne jų automobiliai degs gatvėse. O trečios ketvirtos kartos oficiozinių „kairiųjų“ lyderiai ir jų artimiausios aplinkos žmonės Vakaruose jau neabejotinai yra elito dalis.
Tiesa, ir pas mus būtent LSDP pasižymi „šeimynine ranga“, kur vadovaujančius ar šiaip „šiltus“ postus metų metus išlaiko net kelių šeimyninių klanų nariai.
Be abejo, atitolstant vis labiau nuo savo pamatinių idėjų ir pamiršus, kad kairė – tai pirmiausia siekimas socialiai teisingo visuomeninės gamybos ir sukurto produkto paskirstymo būdo, tradicinis, už sisteminę kairę balsavęs rinkėjas nusigręžia. Ir čia atsiranda erdvė tiems, kurie aiškiai pasisako prieš kapitalistinę globalizaciją, prieš vartojimo visuomenę arba prieš kapitalizmą apskritai. Na, o tuo pačiu iš po sisteminės „kairės“ išmušamas monopolis kalbėti visos kairės vardu. Ir išmušamas, kaip iš po kariamojo išmušama taburetė, ir tabaluoja įvairaus plauko „socialdemokratai“ liberalų laikomoje kilpoje, nesiekdami „žemės“, t.y. buvusių savo rinkėjų. Kiek laiko užtruks agonija, nežinia, tačiau jokios „naujos kairės“ ir panašūs naujadarai oficiozinėse „kairiose“ partijose neatstos prarandamą palaikymą visuomenėje. Bet tai jau atskira tema.
Na, ir pagaliau mes priėjome tai, nuo ko pradėjome, t.y. nuo savanoriško utilizavimo įteisinimo. Jūs šokiruoti tokiu apibrėžimu? Veltui, nes pasaulis yra racionalus, o liberalų ir jų kitaip besivadinančių satelitų pasaulis yra ne šiaip racionalus, bet, sakyčiau, ciniškai racionalus.
Galite teigti, kad žmogui gyvybė yra tiek brangi, kad jis ryšis nutraukti ją tik esant ypatingoms sąlygoms. Bet ar dar prieš 2-3 kartas gyvenę europiečiai, na, bent jau jų dauguma, nebuvo įsitikinę, kad palikti likimo valiai senyvus tėvus negalima? O ką matome šiandien – senyvų tėvų išsiuntimas į globos namus yra įprastas elgesys Vakaruose, nes taip šioji atidirbta žmogiškoji medžiaga netrukdo kitiems mėgautis gyvenimo malonumais, t.y. vartoti.
Ir, beje, pamirštų tėvų problema opiausia būtent turtingiausioje ir „moderniausioje“ Skandinavijoje.
Taigi, sudarykite sąlygas, pasitelkite „švietėjišką“ veiklą ir pasinaudoti savanoriško numarinimo paslauga taps norma. Lygiai taip pat, kaip yra visiškai normalu skatinti vaikus skųsti savo tėvus. „Verčia daryti namų darbus – paskambinkite mums“ – juk būtent tokie plakatai kabo Norvegijos mokyklose.
O dabar dar kartą atkreipkite dėmesį į tai, kad visos tik ką mano paminėtos blogybės yra proteguojamos tų pačių veikėjų. Atsitiktinumas? Tikrai ne.
Užbaigiant piešti jau ir taip ciniškai atrodantį vaizdą, drįsiu priminti dar vieną „smulkmeną“. Senstant visuomenei ir medicinai pasiekus lygį, kuomet net ir beviltiški pacientai esant tinkamai priežiūrai gali gyventi pakankamai ilgai, medicinai reikia daugiau lėšų. Ir jei lengviau sudaryti sąlygas paciento numarinimui, nei rasti pinigus paliatyviai slaugai, tai kodėl tai nepadarius? Ir čia jau nauda ir amoralus racionalumas tiek akivaizdus, kad telieka parašyti: ko nepavyko „nugydyti“ Andriukaičiui, tą Šalaševičiūtė numarins.
