Taigi, brangūs skaitytojai ir brangiosios skaitytojos, esu eilinį kartą priverstas konstatuoti – į mus nusivalė kojas. Ciniškai ir, deja, taip kasdieniškai, kad jau pats laikas, atrodytų, būtų į tai nekreipti dėmesio. Juk vien per pastarąjį mėnesį yra priimtą tiek įstatymų pataisų, tiesiogiai bloginančių mūsų gyvenamąją aplinką, kiek nebuvo per visą praėjusio Seimo kadenciją. Vien ką reiškia „Miškų įstatymo“ pataisos, atveriančios kelią ne vien statyboms, bet ir pramoninei iškasenų gavybai iki tol saugomose teritorijose.
Dar tarybiniais laikais buvo žinoma, kad Lietuvoje yra nedidelis geležies kiekis, yra truputis aukso ir net urano, tačiau kuomet iškilo dilema, ar verta tuos išteklius išgauti ar vis tik išsaugoti vertingus miškus, atsakymas buvo vienareikšmiškas – miškai didesnis turtas nei tai, kas po jais slypi. Ir tikrai – jokių stebuklingų klodų po jais nėra. Be to, Lietuvoje nėra ir pramonės, galinčios išgauti metalus iš rūdos, ir nebus – ir dėl didelio energijos imlumo, ir dėl nedidelių būsimos gavybos apimčių. Taigi antrosios Rūro srities tikrai čia nebus. Bet yra geležinkelių vagonai ir uostas, prie kurio gali švartuotis krovininiai laivai.
Štai jums ir paprastas verslo modelis: kasi ir veži, panašiai kaip tai daroma visose trečio pasaulio valstybėse. Ir apskritai, kam kalbėti apie rūdą, jei yra durpės. Po miškais juk ir slypi didžioji jų dalis. Ir nė motais, kad Lietuvos miškai yra laikomi geriausiais Europoje ir yra daug didesnis turtas, nei tie „kubai“, kuriuos galima iškirsti, ar „tonos“, kurias galima iš po jų iškasti. O mums vis tiek siūlo „Cash & Carry”: moki, veži, užsidirbi ir palieki po savęs dykynę. Ir nereikia nieko kurti su didesnę pridėtine verte – juk viskas taip paprasta.
Ta proga vis prisimenu kažkada girdėtą teiginį, kad esą žmogus – tai „gamtos valdovas“. Na, ir koks to rezultatas? Mes dar labai gerai gyvename, nes dauguma nežinome, kas yra gyventi šalia didelės metalo liejyklos, sodrinimo gamyklos, nežinome, kas yra ne iš požeminių telkinių išgaunamas, o iš upių imamas geriamas vanduo. Man pačiam teko gerti ir valytą upių, ir nudruskintą jūros vandenį – patikėkite, jis net iš tolo neprimena to, kas bėga iš mūsų čiaupų.
JTO tvirtina, kad jau per artimiausiu kelis dešimtmečius vanduo taps vertingiausiu žmonijos resursu. O mes juk esame labai turtingi ir turėdami milžiniškus švaraus gėlo vandens klodus. Kol kas turime. Nes jau uždegta žalia šviesa pumpuoti po žeme chemines medžiagas, ir ne šiaip medžiagas, o toksiškas ir nežinomas sudėties – kaip tai būtų daroma pradėjus skalūnų dujų gavybą. Ir vėl viskas vardan „kubų“. Ir vardan ganėtinai lengvo pelno, kuris, kaip rodo pasaulinė praktika, tuo lengvesnis, kuo neskaidresnė šalies valdžia.
Aš vis prisimenu, ką teko skaityti apie Kongą – šalį, kurioje karaliauja mums neįsivaizduojamas skurdas ir vyksta ilgametis pilietinis karas, tačiau tuo pat metu vyksta tokios apimties retųjų metalų gavyba, kad kiekvienas savo mobiliame telefone turime po dalelę ten išgauto metalo. Štai jums tuo pačiu ir kontrargumetas teigiantiems, kad gavyba savaime yra gerovę nešantis veiksnys.
Anaiptol, nes svarbu yra ne tai, kas ką išgauna, o kas pasiima pelną ir su kuo to pelnu dalinasi arba nesidalina. Ir žinant, kokioje šalyje gyvename, nereikia kliedėti apie Norvegiją, o labiau verta pastudijuoti Ekvadoro patirtį, šioji mums aktualesnė. Juolab, kad prie visų pastarojo meto „gerų naujienų“ prisidėjo dar viena – savivaldos braukiamos iš poveikio aplinkai vertinimo proceso.
Iš bendro konteksto šis sprendimas, be abejo, neiškrenta. Su bendruomenėmis sėkmingai susitvarkyta. Jos nebeturi jokių realių svertų, nes Orhuso konvencija, įgaliojanti vietos gyventojus tarti žodį esant pavojui jų gyvenamai aplinkai, Lietuvos pasirašyta ir ratifikuota dar 2001 m. kaip neveikė taip ir toliau neveikia. Taigi, atėjo laikas uždėti apynasrį ir savivaldoms. Esą Vilniaus ponai geriau žino, kas kenkia gyventojams, o kas ne. Jei nutars, kad, pvz., dvokiančių srutų kvapas yra gerai, tai su tuo gyventi ir teks.
Ir svarbiausiai, kad pataisos gimė ne nuolatos dėl per didelio prieraišumo verslui linksniuojamų liberalų galvose, o tų, kurių rinkiminiai plakatai buvo papuošti šūkiu: „Svarbiausia žmogus“ . Nors dabar imk ir pradėk jų teirautis, o kuris tas svarbusis žmogus? Tas, kuris gyvena Turniškių miškelyje, ar tas, kuriam iš vienos pusės 42 000 vištų kudakuos, iš kitos – 3000 kiaulių kriuksės, o iš krano bėgs nežinia kuo „praturtintas“ vanduo? Ir ar tai kas matys? Štai, šuns kakutį aplinkos ministras pamatė ir sureagavo.
Taigi, gerbiamieji, priėjau išvados: panašu, pats laikas kiekvienam įsigyti po lietuvišką paršelį, ar bent jau po vietnamietišką kiaulytę, ir uoliai kasryt juos, atsiprašau, šikdyti po kai kurių Seimo ir Vyriausybės narių langais. Gal nors tai padės? Žiūrėk, gal į šviežią garuojančią krūvą įlipus pasikeis ir mąstymas?
