Jau turėjome įprasti, kad tik sukilėliams Ukrainoje pradėjus kokius nors puolamuosius, kad ir lokalinius veiksmus, visoje Kijevo kontroliuojamoje žiniasklaidoje, kaip ir mūsiškėje sisteminėje, prasideda naujas „rusai eina“ chorinės kantatos išpildymas.
Šiandien eilinis suktukas paremtas Ukrainos nacgvardijos pranešimais, esą Paazovyje sieną kirto didelis skaičius rusų technikos ir prasidėjo puolimas Mariupolio link. Pagal paskutinius pranešimus, šio pusmilijoninio miesto gyventojai perduoda, kad Kijevo pajėgos skubiai palieka miestą ir traukiasi į Zapororožę.
Tiesą kalbant, nei aš, nei jūs patikrinti šių pranešimų tikslumą neturime galimybės, kaip ir daugelis milijonų gyventojų pačioje Ukrainoje ar ES. Kirto technika sieną ar nekirto, gal ji atsirado visai iš kitos pusės, sakysim, iš Padniestrės, gal ją pristatė jūra, bet realiai ji egzistuoja sukilėlių rankose ir šie pradėjo kontrpuolimą. Jei tikėtume tais pranešimais, tai sukilėlių veiksmų rezultatas – trys „katilai“, viename kurių net apie 5 tūkstančius Kijevo kariuomenės.
Nemanau, kad mes turime būti tiek naivūs, kad patikėtume, jog Rusija nepadeda Pietryčių Ukrainos sukilėliams. Kaip nereikėtų būti naiviems ir manyti, kad Kijevo pusėje nėra samdinių ar kitų valstybių specialiųjų tarnybų. Yra ir nė kiek nemažiau nei pas sukilėlius. Bet tiesa ir tai, kad kalbėdami apie Rusijos invaziją į Pietryčių Ukrainą nusikalstam patys sau. Atviros invazijos nebuvo, nėra ir vargiai ji bus.
Jei priimtume mūsų sisteminės žiniasklaidos ar mūsuose transliuojamo Ukraino 5 – ojo kanalo (beje, šis kanalas yra tiesiogiai priklausantis ir finansuojamas P.Porošenkos verslo imperijos ir vargiai gali būti vadintinas „nepriklausomu“) agresijos traktuotės versiją, tai Vakarus seniai galima apkaltinti invazija, sakysim, į Siriją. Ar mes (Vakarai) neremiame finansiškai ir net ginklais Sirijos opozicijos? Ar šios opozicijos kariniai kovotojai neapmokomi, kad ir Turkijos valstybės teritorijoje? Remiame ir beveik visiškai atvirai, tačiau niekada žiniasklaidoje neperskaitysim, kad JAV ir NATO pradėjo agresiją prieš šią šalį. Jei taip, tada nereikėtų Rusijos veiksmų Pietryčių Ukrainoje vadinti „Rusijos agresija prieš Ukrainą“. Dvigubi standartai matomi net eiliniam mūsų piliečiui, o tai nestiprina teisingo požiūrio į įvykius ir net „nuginkluoja“ mūsų pačių valdančiųjų aiškią ir nedviprasmišką paramą Kijevui.
Beje, mano galva, visi tie mūsų politikų veiksmai, siekiant uždrausti informacinius srautus iš Rytų, visas ažiotažas dėl Rusijos televizijos programų ar kitokių informacinių šaltinių, sukels tik neigiamas pasekmes. Absoliučiai priešingą daugumos gyventojų veikimą, nes, kaip žinoma, „draudžiamas vaisius – saldesnis“.
Pagaliau šitokių politinių – įstatyminių veiksmų nors paviršinis teigiamas rezultas galimas tik įvedus griežtą informacijos filtravimą ir baudžiamą atsakomybę. Už ką? Už skirtingą požiūrį į aplinką nei numato valdantysis elitas. Tai jau vadintina diktatūra.
Ar tai pristabdys tiesos ieškojimus? Tikrai ne. Tik viskas atrodys kaip anoje valstybėje, iš kurios prieš daugiau kaip dvidešimt metų išsprūdome: vizualiai visi piliečiams prieinami informaciniai šaltiniai giedos ditirambus Jos Ekscelencijai ir lietuviškam „patriotizmui“, o virtuvėse tyliai bus aptariamos „gandų“ naujienos ir kuriami anekdotai. Kuo tai pasibaigė? Manau, kad visiems žinoma.
Taigi, kai dalis tautos nesutinka su oficialia valdančiųjų vedama politika bei ta dalis turi tendenciją tik didėti, imtis priemonių visa tai nugrūsti į pogrindį ir viešai deklaruoti „tiesą ir vienybę“ yra nerimta ir net kvaila.Tai tik demonstruoja dalies mūsų valdančiųjų politinį neįgalumą ar net baimę. Šiuo atveju yra tik vienas kelias: kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis su tais, kurie nesutinka. Nelaikyti piliečių, prašau man atleisti už išsireiškimą, debilais, kurie nė velnio nesupranta ir kuriems negalima sakyti tiesos. Suprantu, kad vienos tiesos nebūna, bet jos ieškoti – būtina.
Mane ypač nustebino per televiziją parodyti kai kurias valstybės institucijas atstovaujančių oficialūs pasisakymai apie vienam iš interneto blogerių iškeltus labai rimtus baudžiamuosius kaltinimus dėl jo kvietimo paremti Donecko sukilėlius ar net vykti jiems į pagalbą. Visa tai traktuojama kaip parama terorizmui ar kažkaip panašiai.
Pirma, Donecko ar Lugansko sukilėlių jokia tarptautinė ar didesnė geopolitinė jėga įstatymiškai nepripažino teroristais. Gali būti, kad aš kažko nežinau. Jei juos taip vadina Kijevo valdantieji, o šiems papūgiškai pritaria dalis mūsų valdančiųjų, tai dar nereiškia, kad „pelikanas virto grifu“.
Antra, kokiu pagrindu mūsų teisėsauga imasi tokiam asmeniui kelti tokio lygmens kaltinimus? Ar jis neturi tokių pat teisių kaip ganėtinai uždaros organizacijos „Ukrainos armijai remti“? Pavyzdžiui, daug kam gali atrodyti keista, kad reikalingos tokios organizacijos svetimos valstybės kariuomenei remti. O jei tie kariuomenės veiksmai nelegitymūs?
Tai, kad vasario 21 dieną įvykdžius valstybinį perversmą Kijeve (o tai buvo perversmas, kaip Krymas aneksija) visi kiti po to sekantys veiksmai netampa teisėti nepriklausomai nuo to, kaip į tai žiūri dalis pasaulio bendrijos, jums pasakys kiekvienas bešališkas tarptautinės teisės specialistas.
Taigi, bandyti įrodyti, kad viena pusė neteisi, o kita – teisi vien todėl, kad taip mano dalis dabarties valdančiųjų, demokratija nebekvepia. Prieš įstatymą visi lygūs. Taip turėtų būti, deja…
Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Prabėgo tik ketvirtis amžiaus, kaip mes visomis kalbinėje apyvartoje turimomis priemonėmis kalėme prie gėdos stulpo tuometinės TSRS valdančiuosius. Kaip viltingai kalbėjome apie laisvę, laisvą žodį, teisę mąstyti, teisę nesutikti, žmogaus teises, demokratiją ir daugelį kitokių mums tuo metu lyg ir neįprastų dalykų. Viešoje žiniasklaidoje pasklido aibė naujo – to, ko mes su jumis viešai neaptarinėjome arba į praeities įvykius buvome priversti žiūrėti tik per propagandines valstybines linzes. Taip, visa tai buvo.
Keista, bet atsitiko kažkas nenumatyto. Visa tai, kas tuo metu atrodė visiems laikams išgriauta, sunaikinta, vėl sugrįžo. Tik dabar jau nepriklausomoje Lietuvoje. Žodžiai pasikeitė, bet savoka išliko ta pati. Dabar tai vadinama „informaciniu karu“. Anksčiau – „imperialistine propaganda“.
Tai kas atsitiko? Propagandinė mašina, kuri dar pereito šimtmečio paskutiniame dešimtmetyje be jokio vargo susidorodavo su visomis jai keliamomis užduotimis, šiandien užstrigo? Sulūžo? Susidėvėjo? Kaip tai gali būti, juk ji pasipildė dešimtimis milijonų klausytojų, šimtais naujų leidinių, televizijos stočių, o svarbiausia – visagaliu internetu, mobilaus ryšio priemonėmis. Ir visa tai, pasirodo, į balą išmesti pinigai? Nepavykęs biznis? Neįtikėtina. Nesuprantama. O gal?…
Gal mes pasikeitėme? Gal tiesiog daug greičiau perpratome, pradėjome atskirti pelus nuo grūdų? Pamatėme, kad tai, kas anuomet atrodė stebuklu, tėra apgaulė? Miražas? Iškyla vis daugiau klausimų, į kuriuos valdantieji nenori, negeba, o gal negali atsakyti? Keldami tuos klausimus, sakydami savo mintis tapome neparankūs, tampame grėsmingi? Kam?
Skelbiama, kad valstybei. Jei valstybė – tik valdantis ar jam prijaučiantis taip vadinamas elitas, tada, matyt, taip. Jei valstybė – visa tauta, jos piliečiai, tai tada visiškai priešingai.
Tautos dalis nori suprasti, tautos dalis nori būti tuo realiu suverenu, o ne popieriniu. Ji kelia klausimus, gali būti, kad klysta, galbūt apsirinka ar kažko nesupranta, bet tai nėra pagrindas neleisti jai klausytis ir mąstyti. Argi valdančioji kasta apsaugota nuo klaidų?
Pagaliau, mūsų – eilinių ir valdančiųjų matymai gali būti skirtingi. Jei pastarieji remiasi visokiausiomis teorijomis, tai eiliniai – savo gyvenimiška patirtimi, kuri gali gerokai skirtis nuo tų „mokslinių“ postulatų.
Neretas kaimo ūkininkas juokiasi iš dažniau nei „Tėve, mūsų…“ kalbamų užkeikimų apie BVP. Jie aiškiai ir tiesiai sako: „Tai, ką mes pasėjame ir išauginame, galima ranka pačiupinėti, o rypavimai apie BVP – tai tas pats, kaip ubago dejonės išbarsčius kruopas. Tikrumoje jos kažkur čia yra, kažkur visai netoli, bet sugraibyti jų negali“.
Kažkuria prasme jie yra teisūs, kaip ir tas darbininkas ar bedarbis, kuriam labiau svarbu žinoti, kad ryt jis neliks bedarbiu, o bedarbis – be paramos.
Taigi, statistika ir skaičiais išmarginti popieriaus lapai gerokai skiriasi nuo realaus gyvenimo, todėl verta susimąstyti, kai verslininkas atvirai tėškia politikams, kad jie turėtų daugiau galvoti apie savą valstybę, o ne viešai muštis į krūtinę ir tvirtinti: „Aš Lietuvos už sviestą neparduosiu.“ Toks atsakymas demonstruoja viduje slypintį „visagalį aš“, nors tikrumoje tesi tik tautos samdytas ir jos valią vykdantis valstybės tarnas ir nereikia manyti, kad „aš“ ir visa Lietuva – vienas ir tas pats.
Ji sudėliota iš skirtingų mąstymų, skirtingu aplinkos matymų ir vertinimų, bet apjungta vienu ir tuo pačiu tikslu – Tėvyne. Laikas jau nustoti klejoti ir vadovautis landsbergine piliečių skaidymo į „savus“ ir „svetimus“ teorija. Laikas imtis to, už ką tokiems politikams suverenas moka atlygį – gebėti surasti visa apjungiančius, o ne skaldančius kriterijus. Deja, bet tai išgali tik tikrai stiprios ir galingos asmenybės, kurių vis labiau stokojame.
Yra toks visiems gerai žinomas posakis: „vagie, kepurė dega“. Kai kas nors viešai imasi dievagotis, jog nedarys to ar kito veiksmo, vadinasi, viduje jaučiasi kaltu ir beveik tą jau padariusiu.
Šiais laikais, deja, parduoti galima viską. Jei ne už sviestą, tai už kokį nors medalį ar karjeros laiptelį. Galima, bet, kaip rodo istorija, elito sudarytos sutartys niekada nebuvo amžinos, nes prabėgus didesniam ar mažesniam laikui jas visada „revizuoja“ tikrasis suverenas – tauta ir labai retai kuriai nors istorinei asmenybei pateikia teigiamą verdiktą.
Todėl, kai, sakysim, dabartinis užsienio reikalų ministras tarsi į uodegą įkirptas asilėnas laksto po pasaulį ir užsukęs į savo šalį gieda svetur išmoktą giesmelę, kuri daugumai nesuprantama, nepriimtina ir kuri net kenkia saviems, pradedi galvoti, kad mūsų valdančiųjų tarpe kažkas negerai. Dešinė nebežino, ką daro kairė, o Premjeras tėra tik vėtrungė, kuri reaguoja į vėjo kryptį ir net savam ministrų kabinetui nebeturi jokių poveikio priemonių. Ne tik ministrų kabinetui, bet, matyt, ir savos partijos viršūnėlei, nes ministras priklauso šiai partijai, kurios vadovu skelbiamas būtent Premjeras.
Kai tokį požiūrį į aplinką, į politiką bandoma perduoti ir taip vadinamai broliškai ukrainiečių tautai, kurios vienai pusei siųsdami sveikinimus nepriklausomybės dienos proga svaičiojame apie kovas už laisvę ir nepriklausomybę, kai joje visu pajėgumu vyksta tarpusavio pilietinis karas, tai tikrai esame tik tokių priešiškų veiksmų kurstytojai. Nenešame taikos, o tik negandas ir skatiname tolimesnes grumtynes. Kam mums to reikia?
Tai vadinama solidarumu? Kai vienos valstybės piliečiai pakelia ginklą prieš tos pačios valstybės kitą piliečių dalį, o mes stojame kurios nors vienos pusėje, tai vadintina solidarumu? Atsipeikėkime.
O gal tai, kad mūsų valdantieji, pasinaudoję įvykiais Ukrainoje, atidaro sienas pastovioms svetimos valstybės karinėms bazėms Lietuvoje, vadintina didesniu saugumu?
O gal tai, kad Vokietijos kanclerė tik prieš keletą dienų vizito Kijeve metu atvirai kalba apie Ukrainos neišvengiamą federalizaciją (manau, kad ir tai jau pavėluota), o mūsų Prezidentė ir toliau dėsto apie „vieningą ir nepriklausomą“, arba kanclerė pripažįsta, jog be susitarimo su Rusija taikos nepasieksi, o mūsų Prezidentė suka savo plokštelę, vadinama vieninga Europa?
Negi esame akli, negi nematome, kad didžiai daliai Europos reikia taikos ir tos pačios Rusijos? Ji nenori vėl sugrįžti prie „šaltojo karo“ durų, todėl mato ir mąsto kitaip, nors dažniausiai viešai negali to pasakyti dėl daugelio priežasčių. Europos senbuvės nenusiteikusios vesti savo tautas į Rytus, o mūsų valdantieji?
Jau minėjau, kad mūsų teisėsauga labai sparčiai sureagavo į naivuolio blogerio rašinius ir kvietimus internete, bet ji absoliučiai nereaguoja, kai dalis mūsų politiku užsiima tiesioginėmis provokacijomis kaimynų atžvilgiu. Ar galima pavadinti kokių nors „starkevičių“ ar kitų „patriotų“ siūlymus blokuoti Kaliningrado sritį protingais? Kuo visa tai gali pasibaigti?
Aš nesu įsitikinęs, kad Jos Ekscelencijai nepaskambins kas nors iš Briuselio ar net iš už Atlanto ir neįsakys imtis tokių „kovos už laisvę“ priemonių. Kaip nesu įsitikinęs ir tuo, kad mūsų Prezidentė, prieš sutikdama, gerai apsvarstys visas pasekmes Lietuvai.
„Už sviestą Lietuvos neparduosiu“, bet už tai, kad rusai atsisakė jį iš mūsų imti, kovoje prieš tuos „atoritarinius ir agresyvius nesusipratėlius“ ją paaukosiu? Gera pozicija, nėra ir ko bepridurti.
Šiandien Minske, „Batkos“ palociuose susitinka Kazachstano, Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos vadovai bei trys ES komisarai. Nereikia nieko ypatingo laukti iš to susitikimo, nes kiekvienas jų turi savo tikslus. Viena, kas šiandien tikrai įeis į istoriją – tai pirmas rimtas ES ir EuroAzijos sąjungos kontaktas. Kad šitai vyksta Minske – „paskutinio Europos diktatoriaus“ rezidencijoje, rodo, jog toli gražu ne visa Europa ir tuo labiau ne visa pasaulio bendruomenė yra linkusi pritarti JAV ir mūsų elitų požiūriams. Dar daugiau, manau, kad tai labai svarbu ir senoji Europa nedrąsiai, bet užsispyrusiai demonstruoja tai, ką neseniai išsakė Slovakijos Prezidentas: „Mes laikysimės vieningo ES sprendimo, bet eiti į skerdyklą tikrai nesutiksime“. O Lietuva? O jos elitas?
„Mes sukūrėme šią naciją, kad padarytume žmones laisvais ir mes… neapsiribosime vien Amerika, ir dabar mes padarysime visus žmones laisvais. Jeigu to mes nepasieksime, tai Amerikos šlovė ištirps, o jos galia išgaruos“ (V.Vilsonas, JAV Prezidentas).
„Tikslai, kuriuos privalo įgyvendinti Amerika, tiesiogiai iškelti Apreiškimo. Amerikos saugumas neatskiriamas nuo viso pasaulio saugumo. Iš čia ir Amerikos dalia – priešpastatyti save kiekvienai agresijai, nesvarbu, kur ji bebūtų. Išskirtinis šalies charakteris reikalauja įtvirtinti savo pavyzdžiu ir tuo pačiu jas nešti kitiems. Apraiškos moraliniai Amerikos pagrindai leidžia niekuo neapsiriboti, įgyvendinti savo misiją užsienyje. Ši valstybė visuose savo veiksmuose iš anksto yra teisi. Būtina organizuoti globalų kryžiaus žygį įtvirtinant amerikietiškas vertybes. Dar daugiau, JAV jėgos atrofuosis, jei ji nepasieks laisvės visame pasaulyje“. (Tas pats šaltinis)
Nesvarbu, kad tai pasakyta XX amžiaus pradžioje, bet būtent šių nuostatų laikosi visi po jo buvę Prezidentai. Puikūs žodžiai, ar ne? Tik kažkaip kvepia bolševizmu ir „pasaulinės revoliucijos“ teorija, užmaišyta vienos tautos „išskirtinumo“ tešloje. Ypač, jei prisimintume, kad tai buvo pasakyta lygiai prieš šimtą metų, 1914 metais, prabėgus tik keliems mėnesiams po FRS sukūrimo.Tada doleris – nacionalinė valiuta – buvo iš valstybės atimtas ir perduotas privačioms struktūroms. Šiandien jis yra pagrindinis amerikietiškosios imperijos globalios valdžios instrumentas ir su laisvėmis neturi nieko bendro.
Kova už „laisves“, „demokratiją“ ar dar kokią nors velniavą tėra širma, už kurios kyšo absoliučiai pragmatiški siekiai – valdyti pasaulį. Tai su kuo mes einame? Kur mus veda? Kartu su JAV valdyti pasaulį? Negi esame tiek naivūs, kad tikime, jog liūtas pasidalins savo valdžia su triušiu?
