Iš Lietuvos policijos paskyros „Facebooke”: „Jau seniai policijoje veikia tokia reagavimo sistema, kuomet į įvykius reaguoja arčiausiai įvykio vietos esantys ekipažai, nebūtinai patruliai. Taip išsprendžiame aktualiausią šių dienų problemą – kuo operatyvesnį reagavimą. Visi pareigūnai, nesvarbu, kur dirbantys, mokomi pagal tas pačias procedūras, visi moka naudotis spec. priemonėmis, ginklais, žino, kaip reaguoti ir bendrauti su smurtą patyrusiais asmenimis. Nužudytas pareigūnas prieš metus laiko buvo apmokytas dirbti elektrošoku, taip pat dalyvavo kituose būtinuose mokymuose, kurie galėjo praversti šioje situacijoje”.
Žinia apie tai, kas įvyko praeitą penktadienį (2016-08-12) Telšių rajone, Tryškiuose, kuomet atvykus į šeimyninį konfliktą, dėl, pasak žiniasklaidos pranešimų, techniškai netvarkingų elektrošoko prietaisų ir vengimo panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą žuvo 36 metų policijos pareigūnas Liudas Šimkus, neabejotinai sukrėtė ne vien policijos pareigūnų bendruomenę, bet ir, manau, nepaliko abejingųjų ir platesnėje Lietuvos visuomenės dalyje.
Šis tragiškai pasibaigęs įvykis dar sykį, ir jau ne pirmą kartą, priminė visuomenėje tvyrančių mažiausiai poros klausimų: „Kaip pareigūnai gali apginti visuomenę, jei pačius juos reikia ginti?“ ir „Kas apgins patį policijos pareigūną, jei …?“- nepaneigiamą aktualumą.
Retrospektyviai pažvelgus ne vien į šios tragedijos aplinkybes, neįmanoma nepastebėti visos eilės tragiškas pasekmes kompleksiškai sąlygojančių priežasčių:
1. Pražūtingai ydingas dalies policijos pareigūnų bendruomenės supratimas ne vien apie tarnybinio ginklo panaudojimo būtinąjį reikalingumą, bet ir kovinės savigynos veiksmų panaudojimą kritinėse situacijose bei specialųjį profesinį policijos pareigūnų parengimą tokioms situacijoms.
Netinkamai susiformavusį neatidėliotinai būtinų veiksmų konkrečioje kritinėje situacijoje suvokimą gali pakeisti tik sistemingu ir intensyviu pareigūnų profesiniu mokymu ir visuomenės švietimu. Nėra paslaptis, kad žmonių mentalitetas kinta lėčiausiai. Todėl valstybė ir jos institucijos neatidėliotinai privalo nuolat sistemingai, įtikinamai aiškinti bei išaiškinti visuomenei ir patiems pareigūnams, kada, kokiomis aplinkybėmis, o, svarbiausia,- kaip, kokia tvarka ir kokiu būdu policijos pareigūnas privalo nedelsdamas tinkamai, teisingai ir teisėtai panaudoti kovinių imtynių veiksmus, specialiąsias policijos priemones bei tarnybinį šaunamąjį ginklą.
2. Deja, tenka apgailestauti, kad iki šiol nemenkos dalies policijos pareigūnų specialusis profesinis – fizinis parengimas koviniams veiksmams ir tokio parengimo mėgėjiškas lygis realiai atsiskleidžia ne vien laikas nuo laiko besikartojančiose įvairiose kritinėse situacijose, bet net ir periodinėse TV šou laidose apie viešosios policijos kasdienį darbą, kuomet policijos pareigūnai beviltiškai tąsosi su įžūliais pažeidėjais, gaišdami laiką, užuot profesionaliai, teisėtomis priemonėmis ir būdais nukenksminę ir sulaikę tokius asmenis.
Kažin, ar rasis drįstančių teigti, kad pastarųjų dešimtmečių laikotarpiu, įskaitant nūdieną, specialiajam fiziniam – koviniam policijos pareigūnų parengimui, ne vien fiksuotų nuotolių bėgimui, atsispaudimams ar prisitraukimams ant skersinio ir pan., o būtent kovinės savigynos veiksmų įsisavinimui profesionaliame lygmenyje yra skiriama pakankamai dėmesio ir laiko, kasdienių įvykių bei tarnybinės rutinos kaustomuose padaliniuose?
3. Nuolatinės potencialiai galimų kritinių situacijų profesionalios analizės ir policijos veiksmų taktikos, bei individualių policijos pareigūnų veiksmų derinimo, jų pritaikymo ir panaudojimo konkrečiose situacijose nepakankamumas arba trūkumas.
Gal, pagaliau, būtų verta susimąstyti, ar policijos veiksmų taktikos kritinėse situacijose, kovinės savigynos veiksmų, specialiųjų priemonių bei tarnybinio ginklo panaudojimui policijoje skiriamų užsiėmimų periodiškumas, jų intensyvumas ir trukmė, jiems skiriami resursai bei keliami kvalifikaciniai reikalavimai atitinka realiose tarnybinėse situacijose būtiną profesinį lygį, ir kodėl?
Negi šiandien rasis išdrįsiančių teigti, kad žmonių ramybę ir viešąją rimtį saugantiems policijos pareigūnams nereikalingi efektyviai intensyvūs profesiniai mokymai kritinių situacijų įvertinimo, specialiosios policijos veiksmų taktikos, kovinės savigynos ir kitų efektyvių fizinio poveikio- imtynių veiksmų, specialiųjų policijos priemonių bei tarnybinio šaunamojo ginklo panaudojimo srityse?
Atkreipus dėmesį į sisteminę, t.y. ne konkretaus padalinio ar atskiro pareigūno bėdą, o pernelyg akivaizdžia tapusią visuotinę problemą: bet kurio, t.y. kiekvieno be išimties pareigūno profesinio parengimo lygmens, būtino kasdienių tarnybinių pareigų vykdymui, kokybę, tikiuosi sulauksiąs Tamstų pritarimo, jog nuo žilos senovės laikų yra visuotinai žinoma aksioma apie universalumo vertinimą, skelbianti: „Kas tinka viskam, tas netinka niekam”.
Šiuo aspektu leiskite pastebėti, kad vargu ar kas suabejos, kad: „Visi pareigūnai, nesvarbu, kur dirbantys, mokomi pagal tas pačias procedūras, visi moka naudotis spec. priemonėmis, ginklais, žino, kaip reaguoti ir bendrauti su smurtą patyrusiais asmenimis.”
Tačiau, viliuosi pritarsite, kad minėtas policijos pareigūnų profesinio rengimo programos ir jos turinio faktas, toli gražu neatskleidžia, neatstoja ir nepakeičia konkretaus pareigūno profesinio pasirengimo kokybės ir profesionalumo lygio fakto.
Kitaip tariant, šio pranešimo teiginys, cituoju: „Nužudytas pareigūnas (mano klausimas: įskaitant ir jo porininkę?) prieš metus laiko buvo apmokytas dirbti elektrošoku, taip pat dalyvavo kituose būtinuose mokymuose, kurie galėjo praversti šioje situacijoje„, niekaip ir niekuo nepatvirtina ir neįrodo bent minimaliai būtino abiejų, į tragiškai pasibaigusį įvykį operatyviai reaguojant atvykusių, pareigūnų tinkamo profesinio parengimo lygio kvalifikuotai ir profesionaliai reaguoti tokioje konfliktinėje situacijoje ir joje veikti, įskaitant psichologinio pasirengimo reaguoti į konkrečią situaciją lygmenį.
Todėl, tragiškai pasibaigęs „operatyvus reagavimas„, nesant specialaus tokioms situacijoms spręsti būtinų profesinių įgūdžių daugiau nei akivaizdžiai ir nepaprastai skausmingai, t.y. pareigūno – Žmogaus gyvybės kaina, ne šiaip atskleidė, bet vaizdžiai įrodė kompleksinio profesinio – taktinio parengimo, kuomet situacija reikalauja būtent iki besąlygiško automatizmo nuglūdintų profesionalaus reagavimo konfliktinėje situacijoje įgūdžių, o ne vien per apmokymus gautų pažintinio lygio žinių, nepakankamumą.
Esant šitokiam – tragiškam situacijos rezultatui, vien pats konkretaus asmens dalyvavimo apmokymuose ir turinio bei kokybės prasme – plikas apmokymo faktas niekaip nepateisina, bei neturi net menkiausios galimybės tapti bent menkiausiu net potencialios rizikos pareigūnų gyvybei pateisinimu.
Jei kas paklaustų: kodėl? Ko gero, ne vienas iš Jūsų pastebėtų, jog pareigūno apmokymas „dirbti elektrošoku„, taip pat jo dalyvavimas „kituose būtinuose mokymuose, kurie galėjo praversti šioje situacijoje” faktai niekada nebuvo, nėra ir negali būti pateisinimu, pasiunčiant operatyviai reaguoti į tragiškai pasibaigusią konfliktinę situaciją deramo specialaus parengimo įgūdžių lygio neturinčių pareigūnų.
