Kai pasirenki politiko kelią, turi suprasti, jog tuo pačiu neišvengiamai pasirenki grėsmes. Juo aukščiau kyli sėkmės laipteliais, tuo slidesni jie darosi. Kai, jau atrodo, pasiekei viršūnę ir belieka tik menkas krustelėjimas, kuris į sostą įspraus tavo sėdynę, net paskutinę akimirką viskas gali pasibaigti strimgalviu riedėjimu žemyn. Nuo ko visa tai priklauso, pakalbėsime rašinio gale.
Tokių pavyzdžių – apstu ir vienas jų – buvusi Ukrainos Premjerė, kandidatė į Prezidentus paskutiniuose rinkimuose, Julija Tymošenko, arba dalies ukrainiečių vadinama „Kycia“. Dabar ji kalinė Nr.1.
Prisiminkime 2009 metus, kai Ukrainoje į pabaigą artėjo prieštaringai vertinamo tuometinio Prezidento V.Juščenko kadencija. Iki naujų rinkimų buvo likę šiek tiek daugiau nei metai. Premjerės kėdėje suposi aikštingoji J.Tymošenko, kuri iš „oranžinės revoliucijos ” bendražygių labai greitai tapo Juščenkos politiniu priešininku. Štai, tų metų sausio mėnesį ir „driokstelėjo” garsusis Rusijos – Ukrainos dujų „karas”.
2008 metų pabaigoje Ukraina sąmoningai nesutiko pasirašyti 2009 metų dujų tiekimo sutarties, reikalaudama kainų peržiūrėjimo. „Gazpromas” sausio pradžioje paskelbė, kad ši valstybė už jau patiektus energetinius išteklius skolinga beveik 1,5 milijardo dolerių ir pareikalavo skolą padengti. Priešingu atveju grasino sumažinti dujų tiekimą. Prezidentas tęsė ginčą ir Rusija, netekusi kantrybės, sustabdė dujų tiekimą Ukrainai. Ši ėmėsi ekonominio „piratavimo” ir pradėjo naudoti savo reikmėm dujas iš tranzitinio kiekio Europai. Problema išaugo, į ginčą buvo priversta įsimaišyti ES. Padėtis pasikeitė.
Tarptautinius įsipareigojimus privalu vykdyti, kitaip vietoj pelno gausi nuostolius ir mokėsi netesybas. Milžiniški pinigai. „Už pinigus ir velnias šoka”. O kieme pasaulinė krizė. Kiekvienas doleris, euras įgauna visiškai kitokį svorį ateičiai. Nėra jokios abejonės, kad užsitęsus dujų krizei nuostoliai galėjo būti katastrofiški. Ne tik Rusijai, bet ir ES.
Norinčių kirsti rusams iš peties niekada netrūko. Jų visais laikais pakako. Reikalas buvo labai rimtas ir neabejotinai politinis. ES jau šaukė „gvoltas” ir spaudimas Rusijai tik didėjo.
Tada Putinas vyksta į Berlyną ir įspėja A.Merkel, jog visa ta avantiūra gali baigtis labai bjauriai. O konfliktas gali peržengti lokalines ribas ir įsukti kur kas didesnę karuselę. Aišku, grasinimais ir perspėjimais Vokietijos nepaveiksi, bet visada galima susitarti.
Apie ką dar buvo kalbėta, manau, žinoma tik siauram ratui žmonių. Po šio vizito ES viršūnėlėje sudūzgė, sukruto, ėmėsi spausti Juščenką. O šis, žinodamas savo užsakovų galias, nė iš vietos… Tuo labiau, kad toks veikimas jam galėjo atnešti apčiuopiamus politinius dividentus. Privertęs rusus nusileisti, jis būtų gerokai pakėlęs savo politinius reitingus, galbūt likęs dar vieną kadenciją ir galimai plačiai atvėręs vartus į NATO.
Na, kai neįmanoma paveikti Juščenkos, tai gal pasiduos Tymošenko? Tuometinė Premjerė, dabartinė kalinė Nr.1, taipogi ruošėsi mūšiui dėl Prezidento kėdės. Jos aplinka skaičiavo, dėliojo. Stengėsi aktyviai veikti ir įsiteikti. Juščenka nespėjo susigaudyti, o Julija jau Briuselyje. Grįžusi ji skubiai surinko specialistų grupę šiam klausimui spręsti.
Juščenko, vis labiau jausdamas ES spaudimą, negalėdamas toliau ignoruoti stiprėjančio nepasitenkinimo ir rizikuoti balandžio mėnesyje įvyksiančios NATO sesijos Bukarešte rezultatais, kur, tikėtina, gali būti patenkintas Ukrainos prašymas priimti ją į šį bloką, susiruošė 2009 metų vasario 12 dieną deryboms į Maskvą.
Nespėjo. Julija atsirado ten anksčiau. Ir, pagal Ukrainos įstatymus, viršydama savo įgaliojimus, pasirašė ilgalaikę dujų tiekimo sutartį.
Iki tol dujas į Ukrainą tiekė bendra Ukrainos – Rusijos bendrovė, kurios 50% akcijų valdė „Gazpromas” ir 45% Ukrainai atstovaujantis verslininkas D.Firtašas. Pagal J.Tymošenkos pasirašytą ilgalaikę sutartį, nuo 2009 metų ši bendrovė buvo panaikinta, o dujų kaina peržiūrima kas ketvirtį atsižvelgiant į pasaulinę naftos krepšelio kainą. Toks susitarimas lėmė, kad Ukrainai importuojamų dujų kaina gerokai šoktelėjo aukštyn. Ką tai reiškia?
Ukraina dalį naudojamų dujų išgauna pati, bet jų pakanka tik buitiniams vartotojams, o sunkioji pramonė – pagrindinis valstybės maitintojas – naudoja tik importuotas dujas. Kainos pakilimas neigiamai atsiliepė pramonės produkcijos savikainai. Tai sudarė rimtų sunkumų eksportui, ypač krizės metais, ir ženkliai sumenkino pelningumą. Be to, ilgalaikė sutartis susiaurino politinio manevro galimybes ateityje ir kažkam atėmė milžinišką „finansinio pyrago” kąsnį. Pridėkime, kad Ukraina, norėdama išgyventi krizę, privalėjo skolintis. Sutartis tą skolą tik padidino. Kaip besisuktum, bet neigiamas poveikis šalies ūkiui – akivaizdus.
Gal Julija nežinojo, kad pažeidžia veikiantį savo šalies įstatymą? Abejoju. Manau, ji puikiai suprato savo veiksmus. Tai kodėl rizikavo? Tuo labiau, kad tuometinis Prezidentas tik ir laukė progos ja atsikratyti.
Julijos kelias į kamerą tapo realus ,kai tyrimas buvo pradėtas ne Janukovyčiaus įsakymu, o to paties Juščenkos dar 2009 metais.
O kodėl nerizikuoti? Vakarai už riziką pažadėjo paramą rinkimuose, o Putinas, atsidėkodamas, sutiko šįkart nesikišti. Toks politinių kortų pasjansas turėjo atvesti į pergalę, o nugalėtojai – neteisiami. Po rinkimų ES būtų galima priminti apie save ir paprašyti pagalbos atsikratant tokios sutarties.
Deja, „Kycia” rinkimus nedidele persvara prapylė ir prasidėjo spartus jos politinis saulėlydis.
Šiandien turime tai, ką turime. Jau ilgas laiko tarpas, kaip ši ponia už grotų, ir visos pastangos ją išlaisvinti iki šiol nedavė teigiamų rezultatų.
Teisybę sakant, nors nelabai norisi apie tai kalbėti, bet už grotų ji pateko, kai Vakarai ją paprasčiausiai išdavė ir paliko likimo valiai. Jiems tapo neaišku, kokiais būdais „Kycia“ pakankamai lengvai ir greitai pasiekė pergalę Maskvoje, ir jie suabejojo jos ištikimybe.
Kovą dėl Prezidento kėdės laimėjusi pusė greitai susigaudė, kokia reali padėtis, ir trinktelėjo savo politiniai varžovei per sprandą. Taip „Kycia“ atsidūrė už grotų, o vakariečiai tik inkštė ir viešai demonstravo šios palaikymą, kai tikrumoje nieko realaus ir nesiruošė veikti.
Viltis visada miršta paskutinė ir Tymošenko, nematydama jokio kito kelio, ėmėsi viena pati grumtis už savo likimą. Pirmiausiai reikėjo padaryti viską, kad jos neužmirštų. Ir tas jai pasisekė.
Taip, artimieji ar vis dar išlikę skolingi rėmėjai ne vieną milijoną sukišo žiniasklaidai, dirbtiniams visuomeniniams judėjimams, o ir Vakaruose ne visi politiniai veikėjai yra tokie nejautrūs ir visiškai praradę emocijas. Pati ji statė „vaidinimus”, garsiai piktinosi, perdavinėjo žinutes į laisvę ir dėjosi nepaprastai sunkiai susirgusi. Taip susirgusi, kad beveik prie mirties. Demonstravo viešą neapykantą veikiančiam Prezidentui, jo aplinką kaltino nebūtais ir sveikam protui sunkiai suvokiamais dalykais bei skundėsi, skundėsi, skundėsi…
Kaip ten pasakyta Biblijoje: „belski ir bus atidaryta”? Va, va, būtent „belski ir bus atidaryta”.
Ukraina – gardus geostrateginis kąsnelis. Ir labai svarbus. Kova dėl jos niekada tarp Vakarų ir Rytų nesiliovė.Ir Janukovyčius – ne ta figūra, kuri suvaldytų tokią šalį. Per tuos metus, kol „Kycia“ buvo priversta visai būdais grumtis už savo laisvę, daug kas pasikeitė.
Janukovyčiaus „chebrai“ nepavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų, valstybė vis labiau klimpo į skolas, o vakariečiai „bizūno ir meduolio” priemonėmis vis labiau veržė kilpą, kol galų gale valdantieji pasidavė ir sutiko pasirašyti asocijuotos narės ES statusą. Sutiko atsiduoti Vakarams.
Kaip ten rusai sako: „godumas frajerį pražudo”? Taip ir ukrainiečių valdančiajam elitui atsitiko.
Viename susitikime ant reikiamo stalo ir reikiamu laiku buvo paklotas ištisas sąrašas Vakarų valstybėse esančio turto ir jų bankuose sąskaitų, kurios priklauso šiems ponams. Paklotas su paprastu ir nejausmingu priminimu, kad šiose šalyse egzistuoja organizacijos, kurios tiria neteisėto turto įsigijimą ir neteisėtai gautų pajamų legalizavimą, o įstatymai numato tokio turto konfiskaciją. Jei ponai nori, kad šie įstatymai būtų pritaikyti jų atžvilgiu, o reikiamos institucijos savo darbą išmano, tai gali nepasirašinėti. Viskas, diskusijos baigėsi, prasidėjo realus judėjimas.
Jokie perspėjimai, kad beveik tūkstantyje puslapių surašyta sutartis aiškiai Ukrainai nenaudinga, kad tai stipriai kirs per pragyvenimo lygmenį, kad tai sukels neišvengiamus socialinius neramumus ir kad neišmatuojamai jau artimiausioje ateityje padidins dvikalbės Ukrainos priešpriešą, jau nebeveikia.
Ukrainos valdantieji eina pasitikti savos lemties ir, jei ji jiems vis dar atrodo šviesi ir graži, tai viso to sumanytojai jau žino, jog ši „chebra“ – politinis lavonas. Galbūt jiems bus palikti jų turtai, bet keliai į politiką – uždaryti.
O Julijai atsirado reali viltis. Dar pavasarį mūsų šalies Prezidentė viešoje kalboje apie Ukrainos galimybes pasirašyti sutartį su ES aiškiai pasakė, jog iki tol privalu paleisti Tymošenko, pakeisti prokuratūros, teismų ir rinkimų įstatymus. Visa kita gali ir palaukti.
Tai buvo viešas ženklas „Kyciai“, kad ji gali dar būti reikalinga ir jos išlaisvinimas iš „diktatorinio režimo” gniaužtų, kurį netiesiogiai jai pažadėjo Jos Ekscelencija pereitų metų apsilankymo pas sunkiai sergančiąją, neužmirštas, bet daug kas priklauso nuo jos pačios.
Julija – jau vėtytas ir mėtytas politikas. Iki tol visais įmanomais būdais kvietusi nepasirašyti sutarties su dabartyje Ukraina valdančiais, ji pakeitė savo nuomonę ir jau viešai kviečiai nekreipti dėmesio į jos problemą, bet būtinai, būtinai tam pačiam Janukovyčiui leisti padėti parašą.
Jei kam nors visa tai atrodo keista, tai jis paprasčiausiai nežino realios padėties. Iki tol aršiai kviesdama atmesti Ukrainos prašymą tapti asocijuota ES partnere, jinai siekė svarbiausio – kad neužmirštų jos.
Ir čia mūsų Prezidentė, viešai įvardydama būtiniausius darbus, kuriuos iki tol privalo atlikti norintys teigiamo rezultato lapkričio mėnesį Vilniuje, dar kartą patvirtino, jog ji pažadais nesimėto. Niekas Julijos nepamiršo ir net nurodė kelią, kuriuo reikia eiti. Tai jau ne tik viltis išeitį į laisvę, bet ir galbūt toliau tęsti politiko karjerą.
Todėl ji pakeitė savo nuomonę ir dar daugiau – nelabai besiveržia į Vokietiją operacijai. Kodėl?
Visas sudėtingumas tame, kad, jei kažkokiais valdžios surastais teisiniais būdais, pasiekusi Vokietija, ji vis vien išliktų nuteistąja. Todėl ji ir malonės prašymą, kuris nedelsiant būtų buvęs patenkintas, atsisakė rašyti. Dabartiniai Ukrainos įstatymai neleidžia už tokias veikas nuteistam asmeniui pretenduoti į kažkokią politinę ar valstybės valdymo kėdę. Žodžiu, laisvę lyg ir gali atgauti, bet politikos durys tau lieka užtrenktos.
Ir šiandien jau realiai stebime šios moters pasikeitusią elgseną sutarties pasirašymo atžvilgiu. Po kitas valstybes laksto pasiuntiniai, o ir pas mus su asmeniniu jos laišku turi atskristi jos duktė, kurie garsiai skelbia „Kycios“ prašymą jokiu būdu neužtrenkti durų Ukrainai į Europą ir net nekreipti dėmesio į jos padėtį. Svarbiausia – sutartis.
Ji puikiai žino, kad tuose daugiau kaip 900 puslapių yra privalomi įsipareigojimai, kuriuos skubos tvarka turima įvykdyti – pirmoje eilėje pakeisti prokuratūros, teismų ir rinkimų įstatymus. Tai, apie ką garsiai kalbėjo mūsų Jos Ekscelencija. Po šių procedūrų atsivers kelias išeiti ne tik į laisvę, bet ir galimybė dar kartą bandyti tapti Prezidente. Štai, ir visa tokių žaidimų esmė.
Kitas klausimas – kodėl Vakarai, puikiai suprantantys, kad Julijos jėgos ir įtaka gerokai sumažėjusi, rinkėjams iš galvos taip lengvai neišimsi gerokai padidėjusių abejonių dėl jos gebėjimų ir nuoširdumo dirbti vardan tos Ukrainos, ryžtasi dar kartą įmesti ją į tą patį vandenį? Kodėl?
Kad po sutarties pasirašymo dabartinė valdančioji politinė jėga, kartu su Prezidentu, nebeteks palaikymo, manau, niekam nekyla abejonių. Janukovyčius daugiausiai rėmėsi Rytine Ukrainos dalimi, o šioje absoliuti dauguma – rusai, kurie visada su viltimi žiūrės į Rytus. Kiek dabartinis Prezidentas besistengtų ir kaip nuolankiai bevykdytų Vakarinės Ukrainos veržimosi į ES planus, jis vis vien išliks jai svetimas. Todėl iškyla klausimas, kuris labai neramina Vakarus: o kas galėtų tapti abiejų pusių jei ne vienytoju, bet nors ne priešu kurios nors iš jų?
Dabartinė opozicija susiskaldžiusi ir kelia daug nerimo. Ypač atgimusi nacionalistinė partija „Svoboda”. Nėra, ko slėpti, būtent vakariečių pagalba tai ir buvo padaryta, kad ši partija kabotų virš valdančiųjų galvų ir nuolat primintų, jog egzistuoja jėga, kuri nedvejodama imsis radikalių prieš juos priemonių, jei taip bus nurodyta.
Visiškai neseniai pronacistinės politinės organizacijos „Svoboda”, kuri pereituose rinkimuose laimėjo nemaža vietų parlamente (Radoje), vadovas pan Tiagniboka buvo pakviestas į JAV pasiuntinybę Kijeve. Ten jį pasitiko pats naujai paskirtas JAV pasiuntinys Ukrainai. Po trafaretinių pasisakymų ir padėkos žodžių, prie kavos puodelio įvyko rimtas pokalbis. Minėtos politinės partijos lyderis su didžiausiu įkarščiu pasisakė, jog jo partija visiškai pritaria asocijuotos partnerystės sutarčiai ir net paprašė, kad amerikiečiai nesiimtų griežtai reikalauti visų Ukrainai iki pasirašymo privalomų „namų darbų” atlikimo, nes „yra daug svarbesnių darbų ir priešų”. Svarbiausia – parašas. Janukovyčiaus parašas, nes ir taip daug pastangų ir lėšų kainavo jį priversti tai padaryti.
Aišku, JAV pasiuntinys pats puikiai žino, kas ir kaip, bet protokolas ir etiketas reikalauja kitokio požiūrio, net jei tas susitikimo dalyvis tau atrodo visiškas primityvas ir savo mentalitetu panašus į JAV didelio miesto imigrantų kvartalo eilinį nulėpausį.
„Amerika palaikys ukrainiečių tautą pasirinktame kelyje į europietiškas vertybes ir standartus”. Temąsto, tegalvoja, kad visa tai jie patys nusprendė. Pagaliau, ar kitaip šis žmogelis gali kalbėti. Kas jau kas, bet jis puikiai žino, iš kur ta finansinė parama ir iš kur tas europietiškų vertybininkų pakantumas neonacistinei (kurią Vokietijoje ar kitoje vakarietiškoje valstybėje jau seniai būtų likvidavę) politinei organizacijai.
Aišku, toks susitikimas garbės neteikia, bet ir viešumoje, išskyrus ukrainietiškąją erdvę, plačiai netiražuojamas, be to, nacionaliniai interesai to reikalauja. Kaip ten sakydavo buvęs JAV Prezidentas Ruzveltas? „Tai kalės vaikas, bet mūsiškis kalės vaikas”.
Baigdamas ilgai neužtrukusi ištikimybės patvirtinimo vizitą, minėtas pan dar išgirdo, kad naujasis pasiuntinys labai trokšta pasimatyti su Tymošenko ir iš jos pačios išgirsti, kaip ši vertina „europietiškąjį Ukrainos pasirinkimą ir ukrainietiškąją demokratiją”.
„Svobodos „lyderis ne visai buvo patenkintas. Taip, jį įsileido į amerikietišką tvirtovę, bet jis tikėjosi daug daugiau dėmesio. Juk jo partija taip stengiasi, taip stengiasi, o šis – vis apie… Tymošenko.
Ramino save, guodė. Garsiai nepasiskųsi, nepadejuosi. Aplink rusų šnipai, tuoj praneš Putinui, o šis garsiai pasijuoks prieš miegą. Ak, tie maskoliai… Per juos visai nebėra gyvenimo. Apie tai pagalvojus, dar labiau nepasitenkinimas užvirino kraują. Tad prisiminė neseniai draugišką vieno Julijos įpėdinio Jaceniuko pasakymą: „Treba, Oleže, treba.U nih grošov jak u gecelia vošei – nechai į nam troškė dadut“(uk), ir nusiramino. Va, tada mes ir pažiūrėsim: Tymošenko ar aš.
Tymošenkos partijos lyderiu, jai sėdint kameroje, tapo ponas Jaceniukas, kurį pašiepiančiai jau vadina „įsivaizduojančiu save meška zuikiu”. Tiesa, kitos save vadinančios opozicine partijos lyderis – garsus pasaulyje boksininkas. Kiek bebūtų garsus, bet visiems aišku, kad boksininko galva – tarnauti rankoms. Trečioji jėga – tai jau minėtas „Svoboda” partinės organizacijos, kuri išrodo kažkokiu istoriniu nesusipratimu, lyderis pan Tiagniboka. Kad ir kaip bežiūrėtum, bet nė vienas jų Tymošenkai neprilygsta nei savo išvaizda, nei mentalitetu ar politine patirtimi.
Taigi, pasirinkimas menkas. Nors atgaivinti politinį lavoną bus sudėtinga ir reikalaus daug pastangų bei lėšų, bet vilties yra. Tymošenko, jei neatsiras geresnio kandidato, nesvarbu kokias būdais, bet bus įsodintas sostan. Tik su sąlyga, kad ji nuosekliai vykdys visus nurodymus ir kietai laikys valdžią savo vadelėse. Ponui Tiagniboka neveltui buvo pareikšta, kad pasiuntinys nori pasimatyti su Tymošenko. Jam aiškiai buvo nurodytas tolimesnis šios partijos šeimininkas.
Kaip viskas realiai pasisuks, kaip viskas atrodys Prezidento rinkimuose 2015 metais, mums sunku nuspėti, bet kad tai nebus lengvi rinkimai ir jie gali būti paskutiniai tokios apimties šalyje, abejonių maža.
Jei tai pasitvirtins ir Ukraina skils ar joje įsižiebs pilietinis konfliktas, kurio padegamuoju skysčiu neabejotinai bus pronacistinė „Svoboda”, kurią Vakarai atgaivino, tai mes su jumis būsim nemenkai už tai atsakingi. Tai turėtume gerai įsiminti.
Ir pabaigai pabandykime suprasti tą mechanizmą, kuris mūsuose ir visoje posovietinėje erdvėje (ir ne tik posovietinėje) vienus ar kitus žmones atveda į valdžios olimpą. Kiek tikrumoje tai priklauso nuo mūsų kaip eilinių rinkėjų.
Trys segmentai lemia teisę į „sostą”. Pirmas, globalioje erdvėje egzistuoja jėga, kuri kontroliuoja visa tai. Kunigaikščio Mindaugo laikais tai buvo Popiežius. Šis savo galia už lietuvių krašto apkrikštijimą arba atidavimą jo galios žinion suteikė Mindaugui teisę vadintis Karaliumi arba, kitaip pasakius, pavedė jam toliau valdyti tą kraštą, kurį jis jo globon atidavė.
Šiandien tokią teisę turi kita galybė – JAV.
Antra, ryškus istorinis pavyzdys – kita mūsų tautos iškili istorinė asmenybė – Vytautas Didysis. Šiam Popiežius pasiuntė karūną, tuo pripažindamas LDK vieninteliu valdovu ir suteikdamas jam tą teisę, bet Popiežiaus tuometinė valdžia jau buvo dalinai praradusi savo absoliutą, ir lenkų didikai (dabar tai vadintume oligarchais) pasipriešino. Taip Vytautas ir netapo tikru LDK karaliumi.
Taigi, antra jėga – oligarchai, arba turtingiausias vienos ar kitos valstybės sluoksnis.
Trečia jėga atsirado daug vėliau. Ji baigėsi formuotis tik pereito tūkstantmečio paskutiniame šimtmetyje, kada dėl įvairiausių priežasčių, daugiausiai tų pačių eilinių žmonelių reikalavimu, visi valstybės piliečiai, pasiekę tam tikrą amžių, buvo prileisti kartą per tam tikrą laikotarpį išreikšti savo valią.
Trys jėgos, kurios lemia politiko kopimą į valdžios olimpą: globali jėga, vietinis turtingųjų ratas ir eiliniai piliečiai.
Pirmasis mūsų Prezidentas po nepriklausomybės atstatymo, aš sakyčiau kitaip, bet tiek to, buvo a.a.A.M.Brazauskas. Jis turėjo piliečių mandatą, besiformuojančios oligarchijos mandatą, bet stokojo globaliosios galybės sutikimo. Todėl tik po jo išrinkimo mes ir stebime tą keistą „Pakaunės sukilimą”, kuris taip ir nevirto kūnu. Kodėl? Tam buvo labai daug priežasčių: ir įvykiai Rusijoje, ir žiauriai kritęs populiarumas save vadinusių sąjūdiečiais, ir… Žodžiu, Vakarai priėmė labai teigiama sprendimą ir sutiko su realybe. Jie nesiėmė jokių veiksmų ir pripažino Brazauską, bet tik vienai kadencijai.
Ši žmogų reikia gerbti vien už tai, kad, būdamas absoliučiu realistu ir nesiruošdamas kovoti su vėjo malūnais, jis visai būdais stengėsi ir sukūrė nacionalinį turtingųjų sluoksnį, paversdamas buvusio partijos lėšas nacionaliniu kapitalu. Priešingu atveju mes šiandien gyventume valstybėje, kurią visiškai valdytų užsienio kapitalas.
Antrasis Prezidentas… Iš esmės sunku realiai pritaikyti jam Prezidento vardinį, nes jis labiau atliko JAV generalgubernatoriaus vaidmenį savo tėvynėje, nei tikro Prezidento –tai Valdas Adamkus. Jis turėjo šeimininkų įgaliojimus, nedidelės dalies turtingųjų ir didelių pastangų dėka gavo tautos mandatą.
Trečias – Rolandas Paksas. Pati įdomiausia figūra. Ar jis buvo kokių nors rusų statytinis? Jokiu būdu. Jis buvo asmuo, kuriam dėka beprotiškai puikios to paties Borisovo įžvalgos pavyko pasiekti sostą tik su vienu tautos mandatu. Jis neturėjo jau kaip ir susiformavusio mūsų turtingųjų sluoksnio paramos ir net nebandė gauti mandato iš šeimininkų. Jis kreipėsi į tautą ir dėka to paties Borisovo ir jam artimų žmonių sukurto mechanizmo užblokavo galimybes suklastoti rinkimų rezultatus. Deja, šeimininkai to negalėjo pakęsti, todėl neilgai trukus jo likimas buvo išspręstas. Silpnoje valstybėje silpnas Prezidentas negali išsilaikyti tegavęs tik tautos mandatą.
Ketvirtas – dar vienai kadencijai buvo grąžintas” generalgubernatorius”. Jis vos neprapylė ir tik „užlūžę” kompiuteriai leido pasiekti tikslą.
Penktoji – veikiančioji Prezidentė turi visus tris mandatus. Jos kandidatūra dar Briuselyje buvo nužiūrėta šeimininkų, turtingųjų sluoksnio paramą jai perdavė a.a.A.M.Brazauskas (beje, jis ją ir išsiuntė į Briuselį), o tautos mandatą pati laimėjo nesunkiai. Todėl ji ir reiškiasi, todėl jos ir priversti įsiklausyti, o ir Lansbergis su savo partija ją aktyviai remia. Tai šeimininkų žmogus ir jos paskutiniai veiklos metai rodo, kad šeimininkai ja patenkinti, kaip ir tauta, o turtingieji… kur jie dings.Jos Ekscelencija balotiruosis dar vienai kadencijai ir nepriklausomai nuo to, kad dalis oligarchų bando ką nors pakeisti, ji lengvai laimės tuos rinkimus.
Štai, taip, liaudiškai tariant, viskas vyksta. Aišku, patys vyksmai daug sudėtingesni, plikai akiai beveik neįžvelgiami. Čia kaip ir spektaklyje, kuriame scenoje matai veiksmą, bet nieko nežinai ir nesusigaudai, kas tuo metu vyksta užkulisiuose.
Mes – ne vieni. Tokia ar beveik tokia seka vyksta visi rinkimai JAV galybei paklūstančiose valstybėse. Tiesa, reikia pasakyti, kad Kinijoje absoliučiai nenaudojamas šis mechanizmas, o Rusijoje, paskutiniuose Prezidento rinkimuose, Putinas jau galėjo sau leisti kitokią eigą. Susitaręs su didele dalimi oligarchų, jis mandatą gavo iš tautos ir absoliučiai atsisakė prašyti jo iš JAV. Tai mus ir siutina, nes šis didelės valstybės vadovas atitrūko nuo grandinės ir sieks nuo tos grandinės išlaisvinti visą savo valstybę. Todėl jo atžvilgiu spaudimas tik didės ir jo valdoma valstybė niekada negalės pretenduoti vadintis demokratine.
Tokie tad tie politiniai žaidimai. Todėl ir sakau, kad, jei Tymošenkai bus suteikta teisė dalyvauti rinkimuose, tai ji realiai turės šeimininkų, dalies turtingųjų, tačiau vargiai gaus piliečių mandatą. Tai ir sukels dar didesnę suirutę, kuri gali išvirsti į rimtą vidaus konfliktą.
