Šiuo metu sprendžiasi naujųjų Lietuvos politinių jėgų ateitis. Laisvoje žiniasklaidoje pasipylė straipsnių, kurių autoriai šaukia vienu balsu: VIENYKIMĖS. Ta mintis sklando ir privačiuose pokalbiuose. Tačiau pasakyti daug lengviau nei padaryti.
Pradėkime nuo norų. Juolab kalbos gali ne visada juos atitikti. Ar visos su Teisingumo ir Tiesos vėliava pakilusios jėgos iš tikrųjų nori vienybės? Juk kai kurios jų iš pat pradžių skelbė, kad geriau į rinkimus eiti trimis sąrašais ir jungtis tik po pergalės.
Atrodo, šiuo metu jau einama blaivėjimo link. Didžioji dalis profesūros ir kitų intelektualų, pasiryžusių eiti į politiką su naujomis jėgomis, pasirinko „Drąsos kelio“ ir Neringos Venckienės sąrašą.
Tai natūralu. Besiformuojanti partija neprievartauja stoti į jos gretas, o svarbiausia – turi vėliavą ir aiškią kryptį, atitinkančią krikščioniškosios socialinės demokratijos vidurio kelią „Į pilnutinę demokratiją“.
Taip formuojasi plati idėjinė srovė, galinti atliepti didžiosios dalies žmonių interesams eiti socialinio teisingumo ir gerovės valstybės kryptimi. Interesą, kurio iki šiol nepaisė visų atspalvių valdžios, šokusios pagal Laisvosios rinkos instituto lobistų dūdelę.
Ar šitai srovei, turinčiai gerą potencialą, tapti galinga banga, reikia dar labiau išsiplėsti ir priimti kitas dvi sroves – tautininkų vedamą kelių partijų aljansą ir Dariaus Kuolio laisvuosius menininkus, liberalus?
Mano manymu, taip! Ir ne tiek dėl idėjinių, kiek dėl pragmatinių sumetimų.
Viskas būtų labai paprasta, jeigu tiek tautinė koalicija „Už Lietuvą Lietuvoje“, tiek D. Kuolio „Lietuvos sąrašo“ partija turėtų realių šansų peržengti rinkimų barjerą ir patekti į būsimą Seimą. Tokiu atveju trys atskiri srautai pasiteisintų, o jau po rinkimų būtų galima formuoti bendrą Vyriausybę. Deja, deja… Realybė yra daug sunkesnė.
Visa laimė, kad didesnė dalis tiek tautinio, tiek ir liberaliojo sparno lyderių jau yra šitai supratę. Todėl vėl atsiveria palanki erdvė deryboms dėl bendro sąrašo.
Jis, žinoma, labiau reikalingas į potencialiai siauresnį elektoratą orientuotoms politinėms jėgoms, tačiau deryboms žlugus nukentės ir „Drąsos kelio“ sąrašas. Kad ir kaip svarstytum, tiek tautininkai, tiek naujieji liberalai, dalyvaudami rinkimuose atskirais sąrašais, atims po kelis procentus rinkėjų balsų iš „Drąsos kelio“. Formuojant Vyriausybę, tai gali liūdnai atsiliepti.
Jei patekus į Seimą norima tik įsitvirtinti opozicijoje, toliau plėtoti struktūras po visą Lietuvą ir ruoštis kitiems rinkimams – gerai. Tačiau padėtis valstybėje tokia apgailėtina, kad tiesiog būtina turėti realią įtaką jau dabar.
Todėl „Drąsos kelio“ ir Neringos Venckienės sąrašo lyderiams būtų protinga dar kartą altruistiškai atsitraukti ir priimti į savo gretas ne vien visuomenės autoritetus, bet ir partijų vadovus. Žinoma, tai gerokai apsunkintų gyvenimą po rinkimų, tačiau padėtų juos laimėti didesne persvara. Dabar teks rinktis, kas svarbiau.
Yra realus pavojus, sukėlus plačią bangą ir laimėjus rinkimus, subyrėti po to. Asmenines lyderių ambicijas stiprins idėjiniai skirtumai. Tačiau ir čia galima rasti vaistų. Tik reikia juos iš anksto aptarti.
Vienas galimas receptas – sutarti, kad nauja Vyriausybė vykdys intelektualų „Drąsos keliui“ rengiamą esminės reformos programą, kurioje nėra nei libertarizmo, nei per didelių tautinio uždarumo siekių.
Lyderių ambicijas neutralizuotų sutartis, kad bus formuojama nepartinė specialistų Vyriausybė. Reikėtų iš anksto suderinti premjero ir ministrų personalijas. Ir paskelbti jas visuomenei. Tarkim, Raimundas Kuodis jau dabar atrodo priimtinas daugeliui.
Taigi trijų srovių susiliejimui laiko dar yra. Be jo irgi galima gyventi. Tačiau tada Lietuvą atnaujinanti banga bus mažesnė, nors ir labiau koncentruota.
