Sigitas Martinavičius
Lietuvių aktyvistų frontas – tai antisovietinio pasipriešinimo organizacija, veikusi tik 1940–1941 m, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą ir paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Realiai LAF veikla tęsėsi tik puse metų okupuotoje Lietuvoje, nuolat slopinama okupantų – sovietų ir nacių.
Deja iki šiol Lietuvos aktyvistų fronto veikla yra apipinta mitų ir KGB sukurtos dezinformacijos. Kadangi LAF buvo įkurta Berlyne ir bendradarbiavo su Vokietijos valdžios organais, LAF veikla yra traktuojama kaip pronacistinė. Bet tie kas gaudosi istorijoje puikiai suvokia, kad Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai kito kelio Lietuvos laisvės kovotojams ir nebuvo, tik partizaninis karas arba bendradarbiavimas su kitomis šalimis. Kadangi K. Škirpa buvo ambasadorius Vokietijoje tai logiška ten ir buvo kuriamas LAF. Kremliaus melo propaganda profesionaliai naudoja Holokausto kortą menkindama Lietuvos pasipriešinimą okupacijai. Dalis žydų ir lietuvių patikėję dezinformacija laiko LAF nacių marionetine organizacija, padėjusia naciams vykdyti Holokaustą. Tai yra melas. LAF aktyviai kritikavi prezidento A. Smetoną dėl jo negebėjimo priešintis okupacijai, todėl A. Smetonos vertinimu LAF veikla buvo inspiruota Vokietijos, nors vėliau pats A. Smetona lankėsi pas K. Škirpą Berlyne ir pritarė LAF veiklai. Deja apie tai niekur nemačiau rašant, nes tokiu atveju tektų pripažinti, kad 1941m birželio 23d Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas buvo legityvus ir turėtume birželio 23d švęsti kaip Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo dieną.
Tai būtų neparanku Kremliaus ideologams kurie teigia, kad Lietuva buvo ne okupuota, o pati su Salomėja Nėrim priešakį paprašė prisijungti prie Sovietų Sąjungos.
Manau yra istorinė klaida nepripažinti LAF sudarytos Laikinosios vyriausybės ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1941 m. birželio 23 d. Sovietams sėkmingai sekasi iki šiol klastoti istoriją.
Daug netiesos yra prirašyta istorikų žiniasklaidoje apie Lietuvių aktyvistų frontą. Reikia aiškiai suprasti, kad okupavus Lietuvą sovietams, Lietuvos patriotams buvo du keliai, eiti į partizanus arba bėgti į Vokietiją. Todėl natūralu LAF buvo įsteigtas lietuvių politinių pabėgėlių 1940 m. lapkričio 17 d.Berlyne. Priminsiu, kad tuo metu Kazys Škirpa ėjo Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje pareigas. Sukurtos LAF tikslas buvo sutelkti visas tautos jėgas į Lietuvių aktyvistų frontą kovai prieš SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir parengti sukilimą valstybės suverenumui atkurti. LAF steigiamąjį protokolą pasirašė 28 asmenys:
Kazys Ambraziejus, Pranas Ancevičius, Kazys Barauskas, Martynas Brakas, Klemensas Brunius, Jonas Čiuberkis, Aleksandras Danta,Tomas Bronius Dirmeikis, Jonas Dženkaitis,Juozas Dženkaitis, Ernestas Galvanauskas,Stasys Yla, Juozas Jurkūnas, Petras Karvelis,Juozas Katilius, Martynas Kavolis, M. Kukutis,Antanas Maceina, Jonas Našliūnas, Jonas Pyragius, Juozas Pyragius, Stasys Puodžius,Bronys Raila, Rapolas Skipitis, P. Skurauskas,Kazys Škirpa, Antanas Valiukėnas, Jonas Viliušis.
LAF steigėjai atstovavo įvairias politines pažiūras, ją sudarė 9 tautininkai, 6 voldemarininkai, 3 liaudininkai, 3 krikščionys demokratai, 3 ateitininkai, socialdemokratas 3 nepartiniai atstovaujantys įvairius socialinius-profesinius sluoksnius. Buvo sukurta vadovybė kuri susidėjo iš:
Užsienio centro vadovybę sudarė Kazys Škirpa (LAF vadas, pirmininkas)
Patariamoji (patikėtinių) taryba: Ernestas Galvanauskas,Rapolas Skipitis, Klemensas Brunius, Antanas Valiukėnas, Antanas Maceina, Karolis Žalkauskas.
Sudaryta 20 komisijų rengusių projektus būsimam Lietuvos gyvenimui.
Jų pirmininkais buvo pakviesti:
1) doc. dr.Antanas Maceina – ideologijos komisijai,
2) inž. Klemensas Brunius – organizacijos,
3) inž. Ernestas Galvanauskas – finansų,
4) dr.Aleksandras Danta – prekybos,
5) pulk. ltn. inž. Kazys Ambraziejus – pramonės,
6) dr.Petras Karvelis – žemės ūkio,
7) dr. Pranas Ancevičius – darbo ir socialinės apsaugos,
8) dr. Martynas Brakas – teisingumo,
9) prokur.Karolis Žalkauskas – administracijos,
10) adv.Rapolas Skipitis – užsienio lietuvių,
11) redakt. Vytautas Alantas – kultūros,
12) kun. prof. Stasys Yla – dorovingumo,
13) inž.Jonas Augustaitis – susisiekimo,
14) gen.Stasys Raštikis – krašto apsaugos,
15) dr.Veronika Karvelienė – moterų,
16) dr. Tomas Bronius Dirmeikis – politikos,
17) redakt.Bronys Raila – propagandos,
18) dr. Juozas Jurkūnas –jaunuomenės,
19) maj. Stasys Puodžius – ryšių su kraštu, ir
20) polic. kpt.Jonas Dženkaitis – saugumo reikalams.
Buvo sukurta grupė ryšiams su krašte veikusiomis antisovietinio pogrindžio organizacijomis palaikyti kurią sudarė:
Ryšininkai Albertas Švarplaitis, Bronius Michelevičius, Mykolas Naujokaitis, Marijonas Dambrauskas ir kt.
Kaip matome LAF buvo didelė nevėnalytė organizacija kurios narių nuomonės labai skyrėsi. Visi rašė ir skirtingai dėstė savo požiūrį į Lietuvos ateitį ir praeitį. Deja visų nuomonės priskiriamos K. Škirpai, nors kaip matote LAF struktūra buvo labai suskirstyta į atskiras sritis ir turėjo savo vadovus. Dabartiniai istorijos klastotojai norėdami apšmeižti K. Škirpą, jam priskiria ir B. Railos garsiuosius tekstus apie žydų išvarymą iš Lietuvos. Apie raginimą žudyti žydus LAF organizacijos nariai nėra pasakė niekada.
Pagrindinis tekstas kurį kritikai naudoja šmeišdami LAF yra 1940 m. gruodžio 5 d. 800 egzempliorių tiražu padauginta LAF paruošta apžvalga – „Iš bolševikinės vergijos į naująją Lietuvą“. Joje išvardintos prezidento Antano Smetonos valdžios 7-ios didžiosios nuodėmės, tarp kurių yra ir sakinys:
„kad nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo pažaboti žydai ir panašūs elementai, savo labui žiauriai išnaudoję lietuvį“.
Kas domisi to meto istorija puikiai žino, kad daugumai lietuvių kėlė nepasitenkinimą NKVD vykdomi žiaurūs nusikaltimai prieš lietuvius ir tarp jų buvę žydai pasireiškė išskirtiniu žiaurumu, kaip pavyzdžiui Dušanskis, kuris žudydamas lietuvius tyčiojosi iš aukų nupjaudamas lytinius organus ir sukišdamas juos į burną. Po tokio lietuvių tautos genocido išraiškų lietuviai natūralu pyko ant tokių nusikaltėlių, kas natūralu pasireiškė ir atskirų veikėjų tekstuose.
LAF pradžia Lietuvoje buvo 1940 m. spalio 9 d. Kaune įvykęs slaptas pogrindininkų pasitarimas, kuriame nutarta sukurti visą Lietuvą apimančią rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su SSRS. 1940 m. gruodžio 15 d. užmezgus pirmąjį ryšį su užsieniniu centru, organizacija pradėjo vadintis LAF vardu, Vilniaus ir Kauno štabai sudarė Vyriausiąjį LAF štabą ir kartu su užsienio štabu – Vyriausiąją LAF vadovybę.
Kuriami mitai, kad LAF buvo nacių įrankis. Tai melas. Jau nacių okupacijos pradžioje nepriklausomybės siekiančios LAF organizacijos veikimui buvo trukdoma. Vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai. Todėl LAF veikla atėjus vokiečiams į Lietuvą praktiškai buvo nutraukta. Organizacijai ėmėsi vadovavauti Leonas Prapuolenis. K. Škirpa buvo eleminuotas vokiečių iš vadovavimo LAF.Jame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų generacijos sparnas (lyderiai L. Prapuolenis,A. Damušis), besąlygiškai rėmęs Laikinosios Vyriausybės veiksmus bei valstybės nepriklausomybės reikalavimą. Dalis LAF narių, įsteigusių Lietuvių nacionalistų partiją, buvo linkę į kompromisus su okupacine valdžia ir žadėjo nekelti nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą. Sukurstyti gestapo jie liepos 24 d. naktį bandė įvykdyti pučą prieš Laikinąją Vyriausybę bei jį remiantį LAF štabą, perimti dienraščio „Į laisvę“ leidybą, o vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, Lietuvos vyriausybės veikimas rugpjūčio 5 d. oficialiai buvo nutrauktas, nutraukta ir LAF veikla.
Rugsėjo 15 d. Kaune buvo pasirašytas memorandumas Vokietijos vyriausybei dėl Laikinosios Vyriausybėsveiklos nutraukimo ir Lietuvos nepriklausomybės paneigimo. Memorandumą pasirašė:
L. Prapuolenis, J. Ambrazevičiaus, J. Bagdonavičius, J. Bobelis, A. Damušis, J. Deksnys, J. Jankauskas, I. Kraunaitis, M. Mačiokas, P. Malinauskas, M. Naujokaitis, M. Pečeliūnas, S. Pundzevičius, J. Rudokas, I. Toliušis, P. Padalskis, A. Tindžiulis, S. Vainoras, K. Vencius, J. Vėbra, P. Vilutis, P. Žukauskas ir kt.
1941 m. rugsėjo 21 d. naciai užėmė Kauno LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Memorandumą pasirašiusieji pasižadėjo nesiimti politinės veiklos. Rugsėjo 22 d. LAF buvo uždarytas, jo turtas konfiskuotas.
Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį. Dėl vidinių tautinės orientacijos krypčių prieštaravimų nebuvo įmanoma atgaivinti LAF tipo organizacijos veiklos pogrindyje. Buvę LAF nariai diferencijavosi pagal pasaulėžiūros bei partinius interesus: jaunieji katalikai,ateitininkai susibūrė į Lietuvių frontą, liberalūstautininkai įkūrė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungą, liaudininkai ir socialdemokratai –„Nepriklausomą Lietuvą“. Dalis karininkų įstojo į slaptą karinę Lietuvos laisvės armiją.
Kaip minėjau LAF turėjo parengusi bendrosios programos metmenis, bet pati programa oficialiai turėjo būti patvirtinta didžiojo kongreso po nepriklausomybės atgavimo. Dėl šios priežasties negalima kalbėti apie vientisą aktyvistų ideologiją ir atskirų asmenų pareiškimus to meto spaudoje priskirti oficialiai reiškiamai LAF nuomonei. Šiuose metmenyse bandoma suderinti skirtingas pasaulėžiūras bei politines pakraipas, buvo madingų organinės, socialinės valstybės koncepcijų bei neišvengiamų aplinkos įtakų – vadizmo, kraštutinio nacionalizmo elementų. Dabartiniai istorikai dažnai to nesuvokdami atskiras nuomones priskiria LAF ar K. Škirpai. Tai yra klaidingas istorijos traktavimas. Norisi pabrėžti, kad atskirų LAF narių pranešimuose kuriuose matyti nacistinės ideologijos bruožų, tačiau nei vieno pranešimo nėra raginančio griebtis žydų žudynių, galima rasti atskirų atšaukimų raginančių išvaryti žydus iš Lietuvos. Juose labiau atsispindi tarp Lietuvos visuomenės vyravusioss nuomonės, bet ne K. Škirpos ar LAF poziciją. K. Škirpa nuo 1941m gegužės pasisakė už žydų nepersekiojimą , o 1941m birželio 25d Draugas laikraštyje yra aiškus pranešimas, kad K. Škirpa įsako nepersekioti žydų.
Skleidžiamas mitas, kad LAF ragino Lietuvoje per visas informavimo priemones varyti žydus iš Lietuvos. Tai melas, tuo metu Lietuva buvo okupuota ir tik sovietų Sąjunga galėjo skleisti tokias nesąmones. Sovietų okupantų saugumo pajėgos supratusios, kad lietuviai ruošiasi nepriklausomybės atkūrimui 1941 m. balandžio–birželio mėn. vykdė masinius suėmimus. Dėl priklausymo LAF buvo suimta ir šalies kalėjimuose tardoma apie 400 žmonių. Ypač nukentėjo Vilniaus centras: 1941 m. birželio 7-21 d. suimta 14 štabo narių, tarp jų V. Bulvičius, J. Kilius, V. Nasevičius ir kt. Sukilimo vykdymo iniciatyvą ir vadovavimą buvo priversti perėmti Kauno LAF štabas.
Veikdamas Vyr. LAF vadovybės vardu 1941 m. birželio 23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinosios Vyriausybės sudarymą.
Birželio 23 d. 9 val. 28 min. per atgijusį Kauno radiofoną, Leonas Prapuolenis perskaitė trumpą deklaraciją apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą:
„Susidariusi Laikinoji ir naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.”
Po to buvo perskaityta Laikinosios Vyriausybės, vadovaujamos J. Ambrazevičiaus, sudėtis. NuskambėjoLietuvos himnas. Šiuos pranešimus diktoriai keliomis kalbomis kartojo keletą kartų. Visa Europa sužinojo, kad Lietuvoje atkurta Nepriklausomybė.
Deja nepriklausoma Lietuva buvo neilgai. Vokietijai okupavus Lietuvą visas Lietuvos turtas buvo perduotas Reichui, o nepriklausoma Lietuvos valdžia sunaikinta. Už visus vėlesnius įvykius yra atsakingos okupacinės valdžios.
DEJA IR ŠIANDIEN 1941M BIRŽELIO SUKILIMĄ MATOME PRO SOVIETINĖS PROPAGANDOS AKINIUS
Birželio 23 dieną 16 val. Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Nors ją bolševikai nuplėšė, tuoj pat ji suplevėsavo vėl.
Vokiečiai į miestą įžengė birželio 24 dienos rytą ir rado miestą sukilėlių rankose.
Tvarkai Vilniuje palaikyti birželio 24-osios rytą buvo sudarytas Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Jo pirmininku tapo S.Žakevičius, vicepirmininku – prof. V.Jurgutis. Vilniaus laikinuoju burmistru buvo paskirtas A.Krutulis, laikraščio „Naujoji Lietuva“ redaktoriumi – R.Mackonis.
Vilniuje sukilėlių buvo apie du tūkstančiai. Įvairiose miesto vietose jie veikė spontaniškai.
Prasidėjęs karas neleido suskaičiuoti, kiek Lietuvoje iš viso būta sukilėlių. Literatūroje pateikiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 100 tūkst. Tiksliai nežinoma, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista. Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, žuvo 2,7 tūkst. sukilėlių, kalėjimuose nužudyta per 1,5 tūkst. kalinių ir sužeista per 4 tūkst. žmonių.
Sukilimo ideologas, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa savo kapitaliniame veikale „Sukilimas“ (Vašingtonas, 1973 m.) svarbiausiais sukilimo uždaviniais laikė:
1. Nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 d. sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio.
2. Iš naujo su ginklu rankose parodyti ir Lietuvos draugams, ir jos priešams lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę.
3. Visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940 metais į Sovietų Sąjungą.
Sukilimo nepaprastą svarbą tautos ir valstybės istorijai pabrėžia tas faktas, kad per kelias sukilimo dienas kovose su pavergėjais žuvo apytikriai tiek sukilėlių, kiek žuvo savanorių per 1919-1923 metų laisvės kovas! Tautos istorijoje būta daug sukilimų, tačiau Birželio sukilimas buvo pirmasis nepaprastai brangia kaina laimėtas sukilimas, pasiekęs užsibrėžtą tikslą – paskelbta Nepriklausomybės deklaracija kuri per radiją, kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.
Teisus prof. E.Gudavičius, sakydamas: „Galima skaičiuoti, kiek dienų ar savaičių gyvavo Lietuvos valstybingumas 1941 metų vasarą, bet niekas nepaneigs, kad jis gyvavo. Galima kartoti, kad Lietuva kapituliavo 1940 metais, bet niekas nepaneigs, kad ji sėkmingai sukilo 1941-ųjų birželį. Visa tai birželio 23-iąją iškelia į vieną gretą su Vasario 16-ąja ir Kovo 11-ąja“.
