Jei nuolatos girdite kalbas apie Seimo rinkimų tvarkos, sistemos keitimus, net nežiūrėdami į kalendorių galite būti tikri, jog iki jų beliko metai laiko. Ar net mažiau. Kaip visados, taip ir šįkart, viešojoje erdvėje skamba panašūs politiniai „perliukai“.
Pirmas perliukas – mažinti Seimo narių skaičių.
Argumentuojama tuo, kad sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau Seimo rinkimuose balsuoja ne gyventojai, o Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių, skirtingai nuo gyventojų Lietuvoje, skaičius pakito neženkliai.
Beje, įdomiausiai atrodo tie politikai, kurie viešai propaguodami šį siūlymą, tuo pačiu skelbia didelį susirūpinimą emigracijos klausimais. LR Konstitucijos 33 straipsnis aiškiai teigia, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, o 34 straipsniu LR piliečiams Konstitucija suteikia teisę rinkti ir būti renkamiems. Kad išvykusieji iš Tėvynės negyvena Lietuvoje, niekas nesiginčija, tačiau kodėl jie turi nebelikti rinkėjais ir būti išpilietinti? Tai kaip tuomet išsaugoti emigrantų ryšį su Tėvyne, kuomet politinėmis kalbomis atimamos jų konstitucinės teisės ir nukertami pagrindiniai saitai su Lietuva – ribojamos LR Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir pareigos.
Antras perliukas – Seimo narius rinkti vienmandatėse apygardose.
Tenka tik apgailestauti, jog akcentuojamas neesminis momentas, o didžiausia problema – tai, kad rinkimai vyksta nedemokratiškai, prasilenkiant su LR Konstitucija, lieka nepaliesta.
Silpnos demokratijos sąlygomis, rinkimams vykstant beideologinėje politinėje bazėje, esant aukštam politinės korupcijos lygiui, mišri rinkimų sistema yra optimaliausias variantas Lietuvai. Niekas dar neįrodė, kuo vienmandatininkai Seimo nariai pranašesni už sąrašinius. Pasakymas, kad „norim rinkti tiesiogiai“ – viso labo tėra tik klišė, nes ir taip 71 Seimo narys renkamas vienmandatėje apygardoje – t.y. tiesiogiai.
Greitai jau bus metai, kai tiesiogiai išrinkti merai. Ir kuo gi dabartiniai merai geresni, pranašesni už anksčiau rinktus pačių savivaldybių tarybų narių? Atrodo, kad niekuo. Jau teko girdėti, manau, ateityje trafaretiniu tapsiantį rinkėjų pasakymą, jog „ir tie, ir tie – vagys“. Nieko nuostabaus, juolab, jei ir mero pavardė dar ta pati. Tik anksčiau jis buvo renkamas tarybos, o dabar jau pačių rinkėjų. Tačiau rinkėjas Lietuvoje dažniausiai niekados nekaltas (ir neatsakingas), kad ir už ką bebalsuotų. Įprastai kalta būna aplinka.
Trečiuoju perliuku pastaruoju metu, manau, tapo kalbos apie prevencines priemones „butaforiniams“ kandidatams į Seimo narius. Ilgai buvo kalbėta apie užstato didinimą tokiems kandidatams (nors kokią reikšmę, pavyzdžiui, guogoms gali turėti užstato dydis?), o neseniai priimtas sprendimas, kad laimėjęs Seimo nario rinkimus, pavyzdžiui, europarlamentaras praranda Europos Parlamento mandatą. Tačiau vargu ar toks sprendimas ženkliai pridės politinio skaidrumo ir sąžiningumo. Juolab, kad greičiau tai tėra tarppartinių santykių žaidimo elementas ir apima vieną rinkimų segmentą – taikytinas Seimo rinkimams ir praktiškai orientuotas 2016 – tiesiems metams.
Politinių dviveidysčių prevencijai turėtų būti taikoma griežta nuostata – turėdamas mandatą, kito (antro) siekti negali. Teisę tam įgyji tuo atveju, jei prieš registruodamasis rinkimams atsisakai turimo mandato. Ir tik tuomet gali dalyvauti būsimuose rinkimuose bei įgyji teisę siekti kitokio mandato. Ir tai privalo be išimties galioti visoms trims rinkimų pakopoms: savivaldybių tarybų ir merų, Seimo bei Europos Parlamento.
Arvydas Akstinavičius
