Aštuoni mėnesiai vyksta Rusijos karas su Ukraina. Narsi Ukrainos kariuomenė pasiekė tam tikrų laimėjimų. Pasigirdo optimistinių balsų, kad pergalė jau arti. Tai iliuziniai bandymai pavaizduoti tai, ko norima, kaip jau esama. Karo situacijos, jo eigos vertinime trūksta logikos, objektyvumo. Įsivaizduokim, kad ukrainiečiai išvadavo visą užgrobtą teritoriją. Vis tiek tai dar nebūtų pergalė, nes diktatorius ir toliau iš rusų teritorijos griautų Ukrainos miestus, žudytų žmones. Pergalė bus tada, kai jis negalės to daryti ir užgrobtos teritorijos bus išvaduotos.
Diktatorių įkvėpė tokia negirdėta, neregėta karų istorijoje palanki, privilegijuota Rusijai situacija: ji gali naikinti priešo teritoriją, o jis, priešas, atsakyti analogiškais smūgiais į rusų teritoriją negali, nes Vakarai neduoda reikiamų ginklų – toliašaudžių raketų. Jeigu rusų miestai virstų griuvėsiais bent dalinai kaip Ukrainos miestai, nuzombintos rusų visuomenės mąstymas keistųsi į gerą pusę ir diktatorius, galimai, jau būtų nuverstas.
Tai būtų pasaulinės reikšmės įvykis, didžiulė gėrio pergalė prieš blogį. Dingtų amžina įtampa tarp Rusijos ir likusio pasaulio. Nereikėtų skirti šimtus milijardų ginklavimuisi nei Rusijai, nei Vakarams. Abi pusės laimėtų, gyvenimas ženkliai pagerėtų. Sušvelnėtų klaiki žmonių pasaulio tikrovė: kas keturios sekundės badu miršta žmogus, o tūkstančiai milijardų skiriama ginklų žmonių žudymui gamybai. Tokia tiesa nenuilstamai turi būti aiškinama, kartojama ir Rusijos, ir Europos, ir viso pasaulio žmonėms.
Dėl analogiškų raketinių smūgių į Rusijos miestus Kremlius neišdrįs panaudoti branduolinio ginklo. Suprasdamas, kad ir Maskva, gali virsi Hirosima. Atsikvošės diktatoriaus aplinka, nes visi nori gyventi. Branduolinio ginklo panaudojimui reikia septynių žmonių sutartinio sprendimo, bet sunku įsivaizduoti, kad visi jie būtų vienodai išprotėję. Popiežius Jonas Paulius II kažkada pasakė: nebijokite. Dėl tokios karo eigos, dėl ukrainiečių kančių kalta Kremliaus nuolatinių grasinimų, gąsdinimų iškreipta europiečių loginė mąstysena. Todėl sunku atsikvošėt, pradėti vadovautis įprasta karo logika – į priešo smūgį – analogiškas atsakas. Kaip buvo per Antrąjį pasaulinį karą. Į anglų miestų nacių bombardavimą – anglų ir amerikiečių aviacijos smūgiai į vokiečių miestus.
Amerikiečiams trūksta, kad sprendimai būtų teisingi, geros fantazijos: reikia įsivaizduot, kad griuvėsiuose žūsta ne ukrainiečiai, o amerikiečiai. Tada Ukrainai netruktų geros, modernios ginkluotės, toliaušaudžių raketinių sistemų.
O dabar? Zelenskis: mes turime tik 10 procentų antiraketinių ir antidroninių ginklų. Ukrainos karys, besigydantis Lietuvoje: prieš mus orkai (taip ukrainiečių kariai vadina įsibrovėlius) panaudoja šimtą salvinių raketinių sistemų baterijų: „GRAD“, „URAGAN“, „SMERČ“ ir kitokių. Mes turim gerų amerikietiškų „HAIMARS“, bet kiek mes jų turim – keliolika baterijų dviejų tūkstančių kilometrų frontui! Bent jau penkiasdešimt duotų. Kai kurios šalys duoda tik trupunius to ką turi, o mes gyvybėmis giname visa demokratinį pasaulį (citatos pabaiga).
Izraelis turi tobulą raketų, dronų numušimo sistemą (juos nuolat apšaudo arabai). Ta sistema vadinasi “Gaubtas”. Zelenskis ne kartą prašė padėti, duoti kažkiek to tobulo antiraketinio ginklo. Deja, kol kas nesiseka susitarti. Bet čia galėtų padėti amerikiečiai, jie Izraeliui didžiausias autoritetas.
Artėja žiema. Diktatorius į ją deda didžiausias viltis. Tikisi palaužti Ukrainą. Todėl naikina šilumos ir elektros tiekimą. Vakarai turi veikti ryžtingai: tiekti toliašaudžių raketinių sistemų baterijų, kad Rusija gautų analogišką deramą atkirtį. Jeigu Vakarai nieko nedarys po baisių žiemos išbandymų milijonų ukrainiečių kančių, galimai dešimčių tūkstančių mirčių gali atsirasti didžiulis ukrainiečių nusivylimas Vakarais, į kuriuos jie taip veržėsi. Jie gali taip pradėti galvoti apie Vakarus: mes dėl jų galvas guldom, o jie nesugeba, o gal ir nenori apginti mus nuo monstro raketų.
1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius
