Laukėme, laukėme ir sulaukėme. Pagaliau miestų ir rajonų merus galėsime rinkti tiesiogiai. Ir, jei pasiseks, tai rinksimės ne tik iš partinių-sąrašinių, bet ir iš nepriklausomų. Jei pasiseks…
Tas „jei“ ir yra viena iš priežasčių, kodėl visai nereikėtų šokti pergalės šokio ir garsiai stūgauti apie neva laimėjusią demokratiją. Tuo labiau, kad tiesioginių merų rinkimų saldainiukas turį labai kartų „įdarą“ – iš piliečių ir vėl iš esmės atimta galimybė dalyvauti vietos savivaldos rinkimuose be partinių prievaizdų.
Pagalvokime kartu: kas savivaldose įtakingesnis? Meras ar taryba? Teisingai – taryba, o meras, neturintis akmeninio užnugario taryboj,e gali būti arba pastumdėliu, arba Anglijos karaliene, kuri, kaip žinia, „karaliauja, bet nevaldo“. O štai nepartinių piliečių patekimas į savivaldas kaip tik ir yra apsunkinamas.
Ką jūs rinksitės mieliau – „rinkimų komitetą A“ ar „rinkimų komitetą B“? Jei į šį klausimą atsakysite, kad žiūrėsite, kas juose dalyvauja, tai esate sąmoningas, politiškai brandus ir atsakingas pilietis. Tačiau dauguma rinkėjų pasielgs paprasčiau – ilgai nesvarstydami rinksis iš girdėtų pavadinimų, kurie, be abejo, bus didžiųjų ir valstybės finansuojamų partijų pavadinimai.
Beje, partiniai pataisų stūmėjai labai mėgo kartoti, esą visuomeniniai sąrašai negalimi, nes pastaruosius lengviau remti ir todėl esą kenčia partijos ir priverstos laikytis griežtesnių taisyklių. Tik, štai, jie kažkodėl kukliai nutylėjo, kad sisteminės partijos turi geriausią iš įmanomų rėmėjų – visos Lietuvos mokesčių mokėtojus, nes būtent iš biudžeto teka pinigų upeliai į partinius aruodus.
Keisdami savivaldų rinkimų sistemą mums ir vėl baksnojo į Europos praktiką, esą jei pastarieji Europos Parlamento rinkimai vyko pagal panašią tvarką, tai ir mes ją taikykime vietos rinkimuose. Tik norėčiau priminti, kad rinkimų komitetų, kurių iki tol nebuvo, atsiradimas EP rinkimuose buvo žingsnis demokratijos link, o štai pas mus pakeičiant buvusias sąlyginai demokratiškas nuostatas į partinius elitus tenkinančias yra milžiniškas žingsnis atgal. Ir vėlgi tiesioginiai merų rinkimai šio praradimo niekais neatsveria.
Tuo pačiu pažvelkime, kaip jau dabar vyksta merų rinkimų kampanija. Kol kas iš mažesnių miestų ir rajonų skambesnių naujienų neatplaukia, tačiau, pvz., Vilniuje mes matome ne ką kitą, o partines varžytuves, kuriose bent jau aš tikrai nepastebiu nieko, kas leistų pasakyti, kad vyksta VILNIAUS mero rinkimų kampanija. Apie miesto specifines problemas dabar kvalifikuotai gali kalbėti vos 2 potencialūs kandidatai, kiti matomai naudos Vilnių tik kaip aikštelę savo pozicijoms „didžiojoje“ politikoje stiprinti. Spėju, kad galime sulaukti kandidatų net niekuomet Vilniuje negyvenusių, tačiau laiku deklaravusių mieste gyvenamą vietą tik tam, kad gautų tribūną per rinkimus.
Bet baisu yra ne tai, kad, pvz., kandidatuojantys Vilniuje politikai nieko nežino apie miesto problemas, o tai, kad visas medijų dėmesys bus sutelktas būtent į merų rinkimų kampaniją, kai tuo tarpu sprendimus priiminėsiančios ir realią valdžią turėsiančios miesto tarybos rinkimai liks nuošalyje. Ir spėju, kad panaši padėtis, kuomet rinkėjui svarbiausi rinkimai bus pateikiami kaip antriniai ir mažareikšmiai, bus ne tik Vilniuje ir ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir visoje šalyje.
Taigi, kaip besuk, nors ir tiesioginių merų rinkimų idėja puiki ir jie tikrai turi vykti, tačiau partiniu-sąrašiniu principu suformuotas valdantis elitas vis tiek pakišo mums Trojos arklį. Parodomasis demokratijos „kiautas“ gražus, tačiau kas geriau – ar parodomoji vitrininė demokratija, ar vis tik reali galimybė piliečiams dalyvauti vietos savivaldoje?
