Kas nutiko pasauliui, kad jis atrodo vis trapesnis ir baisesnis? Kodėl tolimo banko griūtis Amerikoje verčia sunerimti, tarsi jis stovėtų gretimoje gatvėje ir saugotų visus tavo pinigus?
Apokaliptinės nuotaikos yra neatskiriama Vakarų kultūros dalis, tačiau jų intensyvumas kito priklausomai nuo situacijos regione, šalyje ar atskiroje bendruomenėje. Pasauliui virstant vienu mažu liežuvautojų kaimu, vis reikšmingesnės tampa globalios tendencijos. Dabartinė visuotinė krizė – akivaizdus pavyzdys.
Žinovai vis dažniau kalba apie „save patvirtinančias pranašystes“, kai blogos prognozės tampa realybe vien dėl jų sukelto neigiamo poveikio. Tai visų pirma liečia finansus ir bankų sektorių, kurio stabilumui labai svarbi gera reputacija. Gandai gali sugriauti visą senąją pasaulio tvarką. Tokios situacijos, turbūt, dar nėra buvę.
Tačiau jei pasaulis tapo toks trapus, kažkas jame negerai. Tai, atrodo, supranta visi. Daug sunkiau atsakyti į klausimą: kas negerai?
Kodėl kilo ši finansų ir ekonomikos krizė, vieno įtikinamo atsakymo nėra. Todėl nėra ir neginčijamų gydymo receptų. Ekonomikos skatinimo protingai išlaidaujant ir atvirkščias griežto taupymo metodai konkuruoja be aiškių rezultatų. Šiuo metu labiau pasitvirtinęs atrodo pirmasis, kuris ekonomiškai stipriausioms šalims padėjo atlaikyti pirmąjį krizės smūgį. Jį gina ir įtakingiausi autoritetai: Nobelio premijos laureatai Paulas Krugmanas ir Jozephas Stiglitzas.
Tačiau tokioms palaidos politikos šalims, kaip Graikija, beveik visi siūlo griežtą taupymą. Nors niekas nežino, ar šis kelias dar spės išgelbėti nuo finansinio žlugimo Vakarų demokratijos lopšį ir kartu – visą euro zoną.
Bet visa tai būtų niekai, jei ne pastaruoju metu stiprėjantys paprastų žmonių protestai, pastarąjį savaitgalį apėmę tūkstantį miestų beveik šimte valstybių visuose žemynuose. Pavasarį Madrido aikštės užėmimu prasidėjęs Pasipiktinusiųjų judėjimas, dabar krečia visą pasaulį. Šie protestai įrodo teisumą tų, kurie jau anksčiau minėjo ne tik finansų, o daug rimtesnę dabartinio kapitalizmo krizę.
Gal tikrai visas liberaliosios demokratijos pasaulis stovi ties bedugnės kraštu? Gal teisus pasirodys Oswaldas Spengleris prieš šimtą metų pranašavęs krikščioniškos Vakarų civilizacijos saulėlydį? Nors situacija prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo kelis kartus sudėtingesnė.
Taip, vertybių krizė akivaizdi. Finansai, ekonomika – tik jos atspindys. Tačiau ar tai reiškia krikščioniškos Vakarų civilizacijos vertybių nepasitvirtinimą ir todėl – žlugimą?
Ne. Greičiau atvirkščiai. Žlunga ne vertybių sistema. Žlunga visų pirma tos žmogaus veiklos sritys, kuriose senųjų vertybių buvo mažiausiai laikomasi. Ir kaip tik tai kuria visuotinės katastrofos įspūdį.
Kapitalistinius santykius kūrė dievoti žmonės, kuriems atsakomybė ir pasitikėjimas vienas kitu buvo labai svarbūs. Liberalioji demokratija plito (ir, beje, vis dar plinta!) taip pat dėl savo vertybinio pranašumo prieš kitas sistemas. Tačiau tas vertybes reikia visą laiką palaikyti, kovoti už jas, rūpintis. Sistema išsigimsta nusprendus, kad ji gali veikti pati savaime, be žmonių priežiūros. Jeigu žmonės aptingsta tai daryti kasdien, ateina revoliucinių protestų eilė.
Pastaroji visuotinio pasipiktinimo banga kaip tik tai ir įrodo. Žmonės pasisako PRIEŠ sistemos išsigimimą, neteisingumą, beribį turtingųjų įsigalėjimą. Kvaila kritikuoti juos dėl to, kad jie nesiūlo jokios naujos ideologijos ir naujų vertybių. Kaip tik tai ir yra šių protestų pozityvumo ženklas. Jie nenori sugriauti. Jie nori pataisyti.
Simptomiška, kad šį sekmadienį Madrido centre susirinkę 300 tūkstančių žmonių spontaniškai užtraukė Ludwiko van Beethoveno „Odę džiaugsmui“. Čia protestai vyko taikiai ir netgi šventiškai. Tiesa, katalikybės centre Romoje „juodiesiems“ protestuotojams pavyko išprovokuoti riaušes ir net išniekinti vieną bažnyčią.
Protestus palaiko nemažai pasaulio intelektualų, o taip pat minėti ekonomistai P. Krugmanas ir J. Stiglitzas. Jie supranta, kad kapitalistinė ekonomika negali ilgai kliautis neteisingumu. Kapitalo ir valdžios koncentracija vieno procento turčių rankose iškraipo pačią rinkos esmę. Demokratijos degradacija kenkia visiems. Pasirinkimo laisvės varžymai griauna ne tik žmonių gyvenimus, bet ir ekonomiką.
Todėl vėl teisus pasirodė Francis Fukuyama. Istorija pasibaigė ta prasme, kad niekas nebegali sukurti tobulesnės politinių vertybių sistemos kaip liberalioji demokratija. Tačiau tai nereiškia, kad pasaulio už kiekvieno kampo nelaukia nauji sukrėtimai. Visi tokie sukrėtimai – atsakas į vertybių nepaisymą. Arba būna sukelti per daug nekantraus noro Vakarų civilizacijos vertybes dar labiau įtvirtinti ir paskleisti visame pasaulyje.
Vakarų civilizacija visą savo istoriją vaikšto bedugnės kraštu. Nes ji yra nuolat save paneigianti, paskandinanti ir vėl pati save už plaukų ištraukianti struktūra. Bet čia ir slypi jos galia.
Krikščionybė užprogramavo mumyse permanentinę Apokalipsę ir savęs naikinimą, tikintis naujo rytojaus.
Ir jis visada ateina. Šviesesnis ir skaidresnis.
