Istorija kuria problemas, bet dažniausiai slepia savyje ir raktus joms spręsti. Ir turbūt, niekas nedrįs ginčyti, kad posakis „kas nenori pažinti savo istorijos, lieka amžinas vaikas“ yra labai taiklus. O vaikais, kaip žinia, lengva manipuliuoti.
Dabar staiga užputojusių Vilnijos problemų šaknys irgi slypi istorijoje. Taip jau keistai sutapo, kad politizuotas konfliktas dėl Vilnijos žmonių tapatybės ypač paūmėjo šiais metais, kurie yra dedikuoti Česlovui Milošui – didžiajam lietuvių kilmės lenkui arba paskutiniam lenkiškai rašiusiam lietuviui. Ir paskutiniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiui, kaip kartais sakoma.
Dar kartą skaitinėjant Nobelio premijos laureato mintis kyla paprastas klausimas. Ar Vilnijos lenkiškų mokyklų moksleiviai skatinami perskaityti bent jau Č. Milošo „Tėvynės ieškojimą“ – knygą, kurioje skausmingai sprendžiama tautinės tapatybės problema. Kiek pavyko sužinoti – ne. Juk Č. Milošas nėra mėgstamas lenkų nacionalistų rašytojas. Kaip beje, ir lietuvių nacionalistų…
O juk kaip tik šio abiejų tautų genijaus lobyne galime rasti daugelio Vilnijos problemų sprendimo raktą.
Dar įdomiau, ar Vilnijos lenkų mokyklose bent paminimas Oskaras Milašius, kurį ne tik giminaitis Česlovas laikė vienu didžiausių 20 amžiaus Europos poetų ir kuris, kitaip nei labiau išgarsėjęs pusbrolis, sąmoningai pasirinko būti lietuvis ir tarnauti Lietuvai? Nors buvo gimęs ir augęs net ne Lietuvoje, o pačioje Baltarusijos gelmėje.
Dar įspūdingesnis pavyzdys – Žemaitijos bajorai Narutavičiai, kurių vienas tapo pirmuoju Lenkijos prezidentu, o antras buvo Vasario 16-osios akto signataras ir, manoma, netgi asmeniškai parašė jo tekstą.
Galima pririnkti daugybę pavyzdžių ir argumentų, kurie įrodys, kad tėvynė nėra fatumas. Ji nėra genetiškai užprogramuota, kaip teigia visų šalių kraštutiniai nacionalistai. Kaip tik toks gyvenimo ir mokslo paneigtas primityvus supratimas ir kelia didžiausius konfliktus.
Tėvynę galima rinktis. Tėvynės galima ieškoti ir netgi skausmingai blaškytis tarp dviejų pasirinkimų. Ypatingai šiuolaikiniame pasaulyje. Bet taip buvo visada. Ir kuo toliau, tuo labiau tėvynė bus kiekvieno mūsų sąmoningas pasirinkimas.
Teisingai save suvokti Vilnijos gyventojams labai padėtų ir Č. Milošo „Ulro žemė“, parašyta dar gyvenant Amerikoje. Šioje knygoje jis garbina tą „mistinę Lietuvą“, kuri daugeliui ne tik LDK, o ir didžiosios Lenkijos šviesuolių buvo dvasios tėvynė. Beje, kreipdamas link Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“, Č. Milošas čia teigia, kad „tėvynė yra tos pačios srities sąvoka kaip mitas ir legenda“. Ir „Tėvynė yra didelis mūsų vaizduotės kūrinys ir poreikis…“
Taigi kiekviena tėvynė, šalis, valstybė kuriama tokią ją turėti norinčių žmonių. Kaip gražiai šis supratimas atitinka kito poeto – Justino Marcinkevičiaus redaguotą mūsų Konstitucijos preambulę ir antrąjį jos straipsnį teigiantį, kad VALSTYBĘ KURIA TAUTA. Žinoma, tai yra politinė tauta, kuri apima visą etninę Lietuvos įvairovę.
Ar grynais lenkais save įvardijantys ir pagal Varšuvos rinkiminius scenarijus sumaištį Vilnijoje keliantys politikieriai supranta kokiame pavojingame žaidime jie dalyvauja? Ar jie laiko save lenkiškai kalbančiais lietuviais ir to paties politinio kūno nariais kaip ir visa Lietuva, ar galvoja priklausą kažkam kitam? Ar jie kuria tą pačią šlovingos Lietuvos legendą, kaip broliai Lavrinovičiai krepšinyje, ar gyvena visai kitame naratyve? Pagaliau: ar jie laiko savo tikrąja tėvyne Lietuvą ar Lenkiją?
Tai labai rimti klausimai, į kuriuos anksčiau ar vėliau teks atsakyti. Ypač tiems, kurie yra davę priesaiką Lietuvai.
Žinoma, niekas negali versti žmogaus rinktis tą tėvynę, kurios jis nenori. Ypatingai dabar, Lietuvai ir Lenkijai tapus Europos Sąjungos narėmis, situacija tapo labai palanki taikiam ir laisvam tautų sambūviui. Juk dabar galima puikiausiai gyventi kitoje šalyje ir turėti visas teises. Žinoma, išskyrus vieną – galimybę sėdėti valstybės, kuri tau yra antraeilė, parlamente ir spręsti tos šalies likimą. Teks tenkintis galimybe dalyvauti vietos valdžios rinkimuose. To tikrai gana.
Prieš du dešimtmečius Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus iš imperinės priespaudos nebuvo pakankamai aiškiai pasakyta žmonėms: štai čia yra Lietuva ir jūs visi esate kviečiami į šios valstybės kūrimo šventę. Bet jeigu jūs norite priklausyti kitai tėvynei – jūsų valia. Niekas už tai nebaus ir nediskriminuos. Galite būti kitos valstybės piliečiai ir kuo laimingiausiai gyventi čia. Niekas jūsų neišvarys.
Štai tada būtų atsiradęs skaidrus aiškumas ir laisvo apsisprendimo teisė. O jau po to, apsisprendus ir pasirinkus, atsiranda ir pareigos.
Nežinau, gal dar nevėlu tą padaryti? Mažiausia ko dabar reikia, tai konfrontacija, kurią savais tikslais kursto Lenkijos politiniai vanagai. Beje, daug gudresni už lietuviškuosius.
Štai Lenkijos užsienio reikalų ministras, kovinės patirties įgijęs draugaudamas su tikrais, o ne folkloriniais talibais, dabar siūlo Lietuvai „susikalbėti su savo piliečiais“. Tačiau jis nepasako, kaip tą padaryti, jei tie piliečiai nenori mokytis lietuviškai. Kaip su jais kalbėti: lenkiškai? Tą siūlo garsusis Lietuvos (?) europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tas pats ministras Sikorskis (ach, tos lietuviškos paralelės, kaip ir rokiškėno Lenkijos prezidento Komarovskio, išvadinusio Lietuvą ožka!) priekaištauja Lenkijos lietuviams, kad jie atsisako savo laisvės rašyti vietovardžius dvejomis kalbomis. Bet nutyli, kad tai Lenkija juos pavertė Vilnijos problemų ir didžiojo žaidimo tenai įkaitais, kas apskritai yra labai neteisinga ir žiauru.
Tad pastarasis Seinų krašto lietuvių sprendimas yra labai išmintingas. Gal net vertėtų pagalvoti apie galimybę atsisakyti Lenkijos pilietybės ir priimti lietuvišką? Šiaip ar taip didžiojoje Lenkijos politikoje jie nieko nereiškia, o tik naudojami kaip įrankis spaudžiant Lietuvą. O kuo toliau tuo labiau polonizuojami – kartais netgi prievartiniu būdu – ir politiškai aktyvizuojami Vilnijos lenkai kitame Seime bus dar didesnė, galbūt, net lemianti jėga. Peržengti 5 proc. barjerą ir Seime sudaryti įtakingą frakciją pastarąjį kartą jiems pritrūko vos 0,21 procento…
Bet svarbiausia dabar – išvengti dar didesnės konfrontacijos, kuri į naudą tik lenkų vanagams.
Todėl būtina paprašyti savų nacionalistų elgtis protingai ir nelįsti su savo propaganda ir renginiais į Vilniją, o visiems kitiems vėl prisiminti nuo Sąjūdžio laikų pamirštą pareigą atsigręžti veidu į šiuos Lietuvos pamirštus žmones. Kitaip agresyvus polonizacijos procesas įgaus dar didesnį pagreitį.
Ir netrukus beliks liūdnai skėsčioti rankomis, kad kažkur išnyko dar viena dalis Lietuvos…
