Po straipsnio pirmosios dalies mane nustebino propagandiniai valio-patriotai, visokio plauko Putino supervalstybės garbintojai, sąmokslo teorijų šalininkai ir kiti „ekspertai“. Jiems visiems buvo nesuprantama, ką savo straipsnio paskutinėje pastraipoje aš turėjau omenyje, rašydamas:„…Bet greičiausiai tie, kas aktyviai seka įvykius, pastebėjo kai kurias neaiškias tendencijas, kurios sukelia tam tikras abejones. Nereikia atmesti galimybės, kad išpuoliai Paryžiuje yra labai subtilaus žaidimo dalis, formuojanti viešąją nuomonę ir siekianti dar labiau įtraukti Prancūziją į artimųjų rytų konfliktą. Kas ta suinteresuotoji pusė? Ar ne tie, kas labiausiai prisidėjo prie emigrantų srautų nukreipimo į Europą?…“
Aš nuolat pamirštu, kad yra norinčių gauti informaciją apdorotą, nes dauguma yra atpratinti įjungti savo smegenis. Tad pabandysiu detaliau. Tai nebus tiesioginiai atsakymai, o tik mano abejonių priežastys.
Apie susprogdintą Rusijos lėktuvą. Asmeniškai aš netikiu, kad tai „Islamo valstybės“ teroristų darbas ir štai kodėl. Tai per daug profesionaliai atliktas darbas. Sprogimo vietoje buvo rastas paleidimo mechanizmas – laikmatis, bet nebuvo rasta sprogmenų pėdsakų. Iš to darau prielaidą, kad tai ne teroristų darbas, o labai kvalifikuotas karo inžinerijos specialistų, kurių užduotis buvo nuslėpti sprogimo pėdsakus, tiksliau – galimybę identifikuoti sprogstamąją medžiagą, darbas. Būtent taip ir įvyko: sprogstamosios medžiagos pėdsakų nerasta ir kokia buvo panaudota medžiaga – nenustatyta. Jei tai būtų teroristai džihadistai, jiems apskritai nėra jokios prasmės nuslėpti sprogimo pėdsakus ir jie niekada to nedaro.
Informacijos šaltinis, kad už tai prisiėmė atsakomybę „Islamo valstybė“, yra nepatikimas, nes France-Presse ir Reuters rėmėsi pranešimais socialiniuose tinkluose. Tokie šaltiniai nėra rimti, turint omenyje, kad „Islamo valstybė“ turi savo informacijos skleidimo centrus ir oficialius tinklapius. Tai – ne džihadistų stilius, jų tikslas yra įbauginimas ir tai, kaip taisyklė, išplatinama visais įmanomais kanalais, nes pačiai „Islamo valstybei“ jos įvaizdis sąjungininkų ir elektorato tarpe yra aukščiau visko.
Kam tai naudinga? Egiptas pastaruoju metu buvo numatęs Sueco kanalo plėtrą. Visa tai buvo daroma tam, kad per kanalą galėtų praplaukti labai galingi ir didelės apimties tankeriai, tarptautiniai naftos transportuotojai. Jei tai Egiptui pavyktų, europiečiams sumažėtų naftos produktų kaina. O tokio projekto finansavimui reikalingi dideli pinigai. Teroristinis aktas, įvykdytas Egipto teritorijoje (nesvarbu, kieno tai rankų darbas), nukreiptas prieš turizmo industriją, tiksliau, tai bandymas sunaikinti turizmą kaip Egipto pajamų šaltinį, kuris sudaro pusę Egipto nacionalinių pajamų. Ir iš kokių lėšų dabar Egiptas įgyvendins Sueco kanalo plėtros projektą?
Be to, Egiptas bandė įgyvendinti dar vieną labai rimtą projektą, pagal kurį italai turėjo pradėti rastų gigantiškų dujų atsargų įsisavinimą.
Taigi, kas labiausiai suinteresuotas, kad į Europą nepakliūtų pigesnė nafta ir dujos? Ar ir tai reikia parodyti pirštu?
Dabar apie teroristinį išpuolį Paryžiuje. Pasak liudininkų, teroristai buvo europietiško tipo, šviesiaodžiai, gerai kalbantys prancūziškai.
Kaip jau rašiau, jie neiškėlė jokių ultimatumų ar reikalavimų. Tikslas – maksimalus aukų skaičius, nors išpuoliai nebuvo profesionaliai suplanuoti šiam tikslui pasiekti. Atakos rajonai pasirinkti tie, kur daugiausiai gyvena emigrantai, tiksliau, patys arabai, išpažįstantis islamą.
Šahidų pagrindinės frazės buvo ne „ALACH AKBAR“, turint omenyje, kad Alachas didis ir visa tai vardan Alacho, kaip tai visada būna, o “Tai dėl jūsų prezidento kaltės!”.
Ir dar, gal kas man gali priminti, nuo kada džihadistai atlikdami teroristinius aktus, „europėjo“, tiksliau už savo teritorijos ribų naudojo šahidų juostas-diržus? Kiek pamenu, tokie atvejai buvo tik Rusijoje ir juos naudojo čečėnai. Bet tiek to, galima sakyti, kad visada būna pirmas kartas.
Ir šiuo atveju panaudotas, sakyčiau, nelabai patikimas informacijos šaltinis, kad už tai prisiėmė atsakomybę „Islamo valstybė“. Tiksliau, vėlgi buvo pasiremta socialinių tinklų informacija, o ne oficialiais džihadistų tinklapiais. O aš jau rašiau, kad tai – ne džihadistų bruožas.
Islamo valstybė – tai ne struktūra, turinti formą, tai tik idėja, paremta tam tikra ideologija. Realiai tai – pačių įvairiausių grupuočių konglomeratas.
Irake ir Sirijoje islamo valstybė turi savo hierarchiją ir šiokias tokias struktūras. Ten dar vienaip ar kitaip, bet beveik viskam vadovauja Šura.
„Islamo valstybė“, galima sakyti, gyvuoja autonomiškai ir praktiškai pati save išlaiko. Bet čia turimos omeny būtent Irako ir Sirijos teritorijos. Nenorėčiau šia linkme per daug plėstis, nes tai būtų didelės apimties informacija.
Tačiau reikia žinoti, kad Al-Baghdadi kalifui prisiekusios grupuotės veikia savarankiškai ir sprendimus priima savarankiškai, nepriklausomai nuo centro, kartais net neinformuodami centrinės islamo valstybės vadovybės.
Oficialiai priklausomybė „Islamo valstybei“ egzistuoja tik „prekės ženklo“ lygmenyje, didžiąja dalimi jie egzistuoja kaip pogrindis. Geriausiu atveju, jų veikla koordinuojama bendros informacijos lygmenyje, panaudojant labai sudėtingas konspiracijos priemones. Todėl, ką jie bedarytų, oficiali „Islamo vadovybės“ vadovybė apie jų veiklą sužino, kai jau būna po laiko.
Tas pats ir dėl teroristinių išpuolių planavimo ir atlikimo. Todėl visai galimas dalykas, kad tokiomis grupuotėmis galėjo pasinaudoti bet kuris išorės geopolitinis žaidėjas.
Todėl klausimas: „Kas konkrečiai buvo teroristinių aktu Paryžiuje užsakovai ir vykdytojai?“ – lieka atviras.
Ar tai buvo aktyvuota laikinai „mieganti“ nedidelė teroristinė grupuotė, davusi priesaiką Al-Baghdadi kalifui ir gavusi nurodymą iš islamo valstybės centro? O gal tai visiškai autonomiškai veikiančios džihadistinės grupuotės darbas? Ar tai buvo kokių nors specialiųjų tarnybų suplanuota operacija ir įvykdyta džihadistu rankomis, neaišku. Visai galimas dalykas, kad „Islamo valstybė“ buvo panaudota tik kaip prekės ženklas.
Bet net tokia situacija „Islamo valstybei“ yra naudinga, nepriklausomai nuo to, kas tokių teroristinių išpuolių yra užsakovai ir vykdytojai. Nes net „Islamo valstybėje“ jos įvaizdis sąjungininkų ir elektorato tarpe yra aukščiau visko.
Kaip ten bebūtų, Europa šiuo atžvilgiu, kaip buvo, taip kol kas ir išlieka itin pažeidžiama. Jos atvirumas pabėgėliams virsta jos tragedija. Savaime suprantama, kad teroristiniai išpuoliai privers europiečius anksčiau ar vėliau uždaryti savo sienas. Europiečiai greičiausiai bus priversti sugriežtinti įstatymus, kurti izoliuotus rajonus ar gyvenvietes, kuriose bent jau kažkokį laiką atskirai bus leidžiama gyventi tautinėms ir kultūrinėms mažumoms, kitaip sakant, pabėgėliams. Europiečiai bus priversti prarasti savo patrauklumą.
Tokiame kare nėra tiesioginių priešininkų, kariauti tenka ne su kažkokia struktūra, o su islamiško reicho idėja. O liberali europietiška visuomenė tam neturi ką priešpastatyti, nes ji pati jokios idėjos neturi – vietoje idėjos egzistuoja tik tolerancijos kultas, kuris tokiame kare veikia prieš pačius europiečius. Taikos atveju tai yra gerai, bet karo atveju – tai katastrofa.
Iš kitos pusės, europiečiai patys kalti, nes per daug dideliais tempais diegdami savo kultūrą ir vertybes kitose šalyse tikėjosi pakeisti ir pagreitinti tai, kas trunka šimtmečius, iššaukė klaikų vietinių kultūrų pasipriešinimą.
Taigi klausimas „kas kaltas?“ ir toliau lieka retoriniu klausimu. Kalti politikai, nes kaip tik jie savo eksperimentais Europą privedė prie to, ką mes šiandien turime. Būtent tai ir yra pagrindinių dabarties įvykių priežastis.
Vien blogų, gerų ar nuosaikiųjų teroristų nebūna – terorizmas yra terorizmas, ir tik bendromis jėgomis galima jį nugalėti. Bet milžiniški, esminiai prieštaravimai tarp geopolitinių žaidėjų nekelia jokio optimizmo, nes nėra sąlyčio taškų, kuriais remiantis būtų galima rasti sutarimą. Kiekvienas geopolitinis žaidėjas siekia savų interesų, kurie dažnai prieštarauja kitų geopolitinių žaidėjų save vadinančių„partneriais“ interesams.
Nepretenduoju į visišką ir absoliučią tiesą, tai – tik mano įžvalgos. Beje, visa informacija, kuria aš rėmiausi darydamas vienokias ar kitokias išvadas, yra gauta iš viešai prieinamų atvirų šaltinių.
Rimas Armaitis
