Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas – ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Joje nurodyta, kad valstybė saugo ir globojo šeimą, tėvystę ir vaikystę. Tarptautiniai įsipareigojimai taip pat primena, kad vaikas, laikinai arba visam laikui netekęs savo artimųjų, arba vaikas, negalintis normaliai augti, vystytis savo šeimos aplinkoje, turi justi ypatingą valstybės paramą.
Deja, panašu, jog dabartinė situacija sureguliuota tik „popieriniu“ lygmeniu, o realiai neveikia – į viešumą pastaruoju metu iškyla ne viena skaudi istorija, kai be tėvų likusio vaiko globa tampa artimiausių giminių kovos objektu.
Skaudžios istorijos
Prieš kurį laiką išgirdau apie mažamečio vaiko iš sostinės išgyvenimus. Abiejų tėvų netekęs mažylis, kol buvo sprendžiami teisiniai klausimai, buvo apgyvendintas su savo seneliais – tėvo tėvais. Tačiau pastarieji negali suteikti visų vaiko vystymuisi ir raidai reikalingų sąlygų ne tik dėl finansinės padėties, bet ir dėl gyvenamosios vietos – atokiame mažame miestelyje artimiausia mokykla už bene 5 kilometrų, buitis skurdi, karšto vandens nėra, tualetas lauke… Beje, kiti seneliai – motinos tėvai, gyvenantys mieste pasiturinčiai ir galintys suteikti žymiai geresnes sąlygas vaikui augti – taip pat pareiškė norą auginti našlaitį. Iki šiol jie priversti minti teismų slenksčius ir įrodinėti, jog yra pajėgūs imtis atsakomybės ir užtikrinti vaikui gerovę bei jo poreikius atitinkančią aplinką.
Pasirodo – to neužtenka. Teismas jau priėmė neskundžiamą sprendimą, jog mažylis lieka tėvo tėvų globoje, atokiame kaime, kur, esą, per keletą mėnesių jau apsiprato ir perkelti vaiką į kitą aplinką būtų žalinga pačiam mažamečiui.
Toks sprendimas, panagrinėjus dabartinius įstatymus ir teismų praktiką, tampa beveik suprantamas. Dabartiniuose teisės aktuose, susijusiuose su vaikų globa, apstu spragų. Nors, pagal Vaiko teisių apsaugos tarnybos įstatymuose nustatytą reguliavimą, privalu imtis visų būtinų priemonių suteikti vaikui geresnes sąlygas bei garantuoti jam bent minimalų saugumo jausmą.
Nenustatytas terminas
Reikia atkreipti dėmesį, jog nepilnamečių globa nustatoma dviem pakopomis, t. y. laikinoji ir nuolatinė globa. Vaiko laikinoji globa – laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. Vaikui, likusiam be globos, per tam tikrą laiką vaiko teisių apsaugos tarnybos turi nustatyti laikinąjį globėją. Štai čia ir susiduriame su problema: įstatymas nenumato termino, per kurį Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS) turi nuspręsti, kam perduoti vaiką laikinajai globai, tik nustatyta, kad surinkus visus reikiamus dokumentus. Taip pat nėra nurodyta, ar yra privalomas visų dokumentų, reikalingų įtvirtinti vaiko globą, paketas, ar užtenka tik prašymo dėl laikinosios globos. Dabar specialistai surenka įstatymu nustatytą medžiagą ir skiria laikinąją globą, neatsižvelgdami nei į vaiko interesus, nei į ateitį bei vaiko vystymosi perspektyvas. Vien faktas, kad nėra apribotas laikinosios globos terminas ir vaikas gali būti laikinai globojamas ilgą laiką, per kurį pripranta ar yra pratinamas prie naujos vietos, palieka teisę šį terminą tęsti tiek, kiek VTAS specialistas manys esant reikalinga.
Manau, kad, teisės aktais nustačius laikinosios globos terminus, būtų pagerintas VTAS specialistų operatyvumas ir atsakomybė už vaiko, likusio be artimųjų globos, saugumą bei sąlygas, jam gyvenant pas laikinuosius globėjus. VTAS specialistai turėtų efektyviau dirbti su laikinaisiais globėjais bei kandidatais į nuolatinius globėjus, integruojant vaiką į kitos šeimos aplinką. Specialistai turi nuolat stebėti aplinką, kurioje gyvena vaikas, nes įstatymuose numatyta, kad, pasikeitus gyvenimo sąlygoms arba pablogėjus globėjų turtinei padėčiai, sveikatai, globėją galima atleisti nuo pareigų. Tai reiškia, kad, priimant sprendimą dėl laikinosios ar nuolatinės globos, VTAS specialistai turėtų atidžiai nagrinėti visus globėjų pateiktus dokumentus dėl jų materialinės padėties, sveikatos. Juk būtent nuo jų priklauso, kokias gyvenimo sąlygas jie sukurs vaikui ateityje ir kaip leis jam save realizuoti.
Svarbus psichologų vaidmuo
Apgyvendinant vaiką naujoje šeimoje, itin svarbus psichologų vaidmuo. VTAS specialistams turėtų būti privaloma kreiptis į psichologus-ekspertus. Naudodami psichologines užduotis ir pasitelkdami visas žinias, jie nuspręstų, ar galima skirti laikinąją arba nuolatinę globą. Remdamasis raštu pateikta psichologo išvada bei kitais svarbiais dokumentais, teismas galėtų objektyviai paskirti vaiko globą. Deja, dabar kartais į vaikos globą žiūrima pernelyg trumparegiškai: būtinų psichologų konsultacijų ir pagalbos tendencingai nepasitelkiama.
Dar viena vyraujanti ydinga praktika: jeigu vaiką nori globoti giminaičiai, o ne svetimi žmonės, jiems keliami gerokai mažesni reikalavimai dėl juos siejančio giminystės ryšio. Bet ką daryti, kai vaiką pretenduoja globoti keli giminaičiai? Esu tikra, kad tokiu atveju VTAS tarnybos turėtų palaikyti ryšį su visais kandidatais globoti vaiką, vienodai aktyviai rinkti informaciją apie būsimus globėjus, leisti vaikui bendrauti su visais kandidatais į globėjus. Beje, šių pasimatymų metu būtinai turėtų dalyvauti ir kompetentingi psichologai-ekspertai, stebintys vaiko elgesį su potencialiais globėjais ir įvertinantys psichologinį ryšį tarp jų.
Reikia pabrėžti, kad dauguma VTAS specialistų, priimdami sprendimus dėl vaiko laikinosios, o vėliau – ir dėl nuolatinės globos, neturi profesinės kompetencijos nustatyti vaiko psichologinio ryšio su globėjais. Todėl norėtųsi, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl nuolatinės globos, vadovautųsi kompetentingo specialisto išvada, ištirtų visus būtinus įrodymus vaiko raidai, gerovei ir saugumui užtikrinti. Juk globotinis augs, eis į mokyklą, norės lankyti būrelius… Visus šiuos natūralius poreikius globėjai privalės patenkinti – tik taip ateityje nepilnametis taps naudingas ir aktyvus visuomenės narys. Vadinasi, skirdamas nuolatinę globą, teismas turi įvertinti ne metų, dvejų ar trejų perspektyvas, o gerokai toliau į ateitį – atsižvelgti į visus galimus gyvenimo pokyčius, galinčius paveikti globėjų galimybes visavertiškai auginti nepilnametį.
Teismų trumparegystė
Kol kas teismų praktika rodo, kad jie dažniausiai tik patvirtina VTAS išvadas ir paskiria tuos globėjus, kuriuos nurodo ta pati VTAS, nors Civiliniame kodekse nurodyta, kad „vaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti“. Tokia teismų trumparegystė negali būti toleruojama. Vadinasi, reikia kuo skubiau imtis priemonių nuimti raištį nuo Temidės akių, kad į beglobių vaikų situaciją būtų pažvelgta su ypatinga atida ir atsakomybe.
Siekdama į dabartinį vaiko globos reglamentavimą įnešti daugiau aiškumo ir apibrėžtumo užregistravau Civilinio kodekso globą reglamentuojančių straipsnių (3.249, 3.250, 3.264 ir 3.268) papildymo įstatymo projektą, kuriuo siūloma vaiko giminaičiams, kurie pretenduoja globoti vaiką, nustatyti ir taikyti lygiai tokius pačius reikalavimus, kaip ir svetimiems asmenims. Be to, šiuo įstatymo projektu siūloma įtvirtinti naują institutą – psichologo-eksperto išvadą. Priėmus šį įstatymo projektą, užtikrinsime Jungtinių Tautų konvencijoje numatytą normą, visiems vaikams garantuojančią lygias teises į gerovę ir laimingą, visavertišką vaikystę.
Vilija Filipovičienė, Seimo Darbo partijos frakcijos narė
